Studijos pagal Erasmus mainų programą Norvegijoje 2012m., rudens pusmetis.“

„Erasmus“, „Erasmus“, „Erasmus“. Pirmą kartą apie šią studentų mainų programą išgirdau dar būdama vidurinėje mokykloje. Tuomet pagalvojau, kad noriu tai išbandyti ir aš. Ir štai, pradėjus studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete, mano noras tapo įgyvendinamas.

Kurioje šalyje įgysiu neįkainojamos patirties, žinojau dar būdama moksleive. Priešingai nei daugumos studentų, mano tikslas buvo ne pietūs, o šiaurė - Norvegija. Pasirinkau ne „vasarą visus metus“ , bet kaip patys norvegai sako: „dviejų tipų žiemą: vieną - žalią, kitą - baltą“.

Norvegija jau seniai mane žavėjo ne tik nuostabia gamta, kalnais, fiordai, bet ir sava kultūra bei be galo įdomia kalba. Galbūt kalba, kurios žinias norėjau pagilinti, ir buvo vienas iš pagrindinių rodiklių, dėl ko nusprendžiau keliauti į vakarinę Skandinavijos pusiasalio dalį.

Taigi antrame kurse, prasidėjus atrankoms stipendijai užsienio šalyje gauti, kartu su drauge užpildėme reikalingus dokumentus. Norėjome gauti Erasmus programos paramą studijuoti vienoje iš brangiausių valstybių. Jaudulys buvo didžiulis, nežinia taip pat. Bet troškimas patirti tai, ko dar nepatyriau, dar didesnis. Valstybę, kurią buvau aplankiusi ne kartą, pamatyti visiškai kitu kampu, ne kaip turistei, o kaip studentei, labiau iš vidaus nei iš išorės, ne populiarias, turistų lankomas vietas, bet pačią bendruomenę bei jos gyvenimą.

Ir štai, po keleto laukimo mėnesių, mudvi sulaukėme teigiamų atsakymų ir pradėjome planuoti kelionę į nediduką Bø miestelį, esantį vidurio Norvegijoje.

Štai taip, viską suplanavus, bei labai greitai prabėgus vasarai, teko susipakuoti lagaminus ir jau rugpjūčio viduryje iškeliauti į išsvajotąją Norvegiją. Galbūt gali kilti klausimas, kodėl taip ganėtinai anksti. Atsakymas paprastas. Mokslai Norvegijoje prasideda netgi dviem savaitėm anksčiau nei pas mus Lietuvoje. Taigi Rugpjūčio 20 - ąją prasidėjo jau šeštasis mūsų studijų semestras, kupinas ne tik daugybės neišdildomų įspūdžių, bet ir nuotykių, svečioje šalyje.

Manau, vienas iš labiausiai įsimintinų dalykų studijuojant Norvegijoje buvo draugiški studentai. Nors ir neturintys tokios organizacijos kaip ESN VGTU, tačiau visuomet geranoriškai padedantys mums, pasiklydusiems ir nieko nežinantiems svetimšaliams. O negalėdami pagelbėti patys, kaskart surandantys žmogų, kuris tikrai padės bei atsakys į mūsų klausimus.

Na, o studijos visiškai skyrėsi nuo to, ką pati mokaus Lietuvoje. Gimtinėje studijuodama įstaigų vadybą, maniau, kad ir svečioje šalyje turėsiu daugybę dalykų susijusių šia sritimi. Tačiau buvo visiškai priešingai. Iš keturių turimų dalykų, tik vienas vienintelis buvo susijęs su vadyba. O studijuojant likusius tris galėjai pasijusti labiau turistu nei tikru studentu. Kuomet paskaitų metu tenka kopinėti kalnuose, nors iš pradžių save turi versti atsikelti iš lovos, kad galėtum keliauti ar pamatyti šiaurės jūrą. Ir tik vėliau, kelionei baigiantys, pradedi norėti, kad para truktų ne 24, o daugiau valandų. Ir tai tik keletas iš neišdildomų, netradicinių mums, lietuviams, paskaitų. Būtent per tokią studijų formą ir supranti kaip smagu bei kaip buvo verta keliauti kažkur kitur. Pasirinkti ne tai, ką renkasi dauguma studentų. Būtent! Ne pietus, o šiaurę...

Tačiau ne tik paskaitų metu gavome daugybę neišdildomų įspūdžių. Žinoma, tokių įspūdžių bei patyrimų nebūtų buvę ir be naujų draugų iš įvairiausių ne tik Europos, bet ir kitų pasaulio kampelių. Tai, manau, vienas iš brangiausių atsiminimų, kuriuos parsivežiau su savimi. Nauji draugai, naujos pažintys. Net grįžus Lietuvon atrodo, taip ir norisi parašyti visiems po žinutę, pakviesti arbatos, ar tiesiog susitikti „common room‘e“ jog galėtume pavakaroti ir smagiai pasibūti.

Štai taip prabėgo taip ilgai laukti keturi mėnesiai Norvegijoje. Būnant tenai laikas tiesiog skriete skriejo, net nepajutome kaip atkeliavo žiema, kuomet atėjo sesijos metas ir naujai sutikti, tačiau tapę gerais draugais, žmonės pradėjo atsisveikinti ir kiekvienas pasuko savais keliais į savus namus. Lygiai taip pat, nors ir nenoromis, tai teko padaryti ir mums.

O štai savo pasakojimą norėčiau užbaigti paminint, jog visi „erasmus‘ininkai“ tą patyrė ir žino, koks yra jausmas atsisveikinti su atrodo vis dar nauja, bet taip pat jau ir priprasta vieta. Na, o dar neišbandžiusiems šios programos tikrai linkiu ir patariu visą tai patirti. Drąsiai galiu teigti, jog tikrai nenusivilsite. Juk ne veltui sakoma: kartą sudalyvavus „Erasmus‘e“, norėsis sugrįžti dar kartelį.  

Deimantė Šalaševičiūtė