Erasmus+ praktika, Italija ir pistacijos!

Italija. Sicilija. Prabėgo 3 mėnesiai visiškai naujo gyvenimo, naujos patirties, naujų įspūdžių. Sakoma, kad laimingas esi tol, kol gyvenime vis dar turi pirmų kartų. Tie pirmi kartai prasidėjo nuo tos akimirkos, kai nusprendžiau visiškai viena susikrauti lagaminą ir išvykti. Neslėpsiu, anksčiau visuomet buvau ta, kuri sakydavo „Vienai kažkur keliauti? Na jau ne!“. Iškeliavau. Čia atradau naujų draugų, čia gavau tikros išgyvenimo patirties.

Čia atlikau praktiką ZOEMAGAZINE.NET
internetiniame mados žurnale. Čia pamačiau kaip organizuojamos fotosesijos, čia ne tik mačiau, bet ir kiekvieną dieną „čiupinėjau“ garsiausius „brandus“, tokius kaip Valentino, Prada, Versace,Yves Saint Laurent ir daugelį kitų, turėdavau juos aprašyti. Čia prisiliečiau prie socialinių tinklų administravimo, straipsnių rašymo, čia pamačiau kaip dirba stilistė iš Milano, tačiau, mano akimis ši praktika labiau tinkama ne komunikacijos kurso studentams, bet dizaino arba tiems, kurie nori sieti savo gyvenimą su mados industrija. Tačiau – kiekviena patirtis yra patirtis 😊 

Čia gyvendama supratau dar kartą, kaip be proto myliu jūrą ir gamtą. Čia pirmą kartą valgiau nesuskaičiuojamą kiekį (nebijau sakyti) SKANIAUSIŲ ledų bandelėje „brioscia“. 

Čia išragavau tiek pistacinių skanėstų, kad nežinau, kaip be jų reikės išgyventi Lietuvoje. Visiška priklausomybė, kuria užsikrečia bene kiekvienas. 

Čia neabejotinai atsivalgiau picų ir makaronų... Čia gyvendama pamačiau be galo daug skurdo ir pilnas gatves šiukšlių. Čia gyvendama išmokau dar labiau save saugoti, išmokau būti budresnė, nes pavojaus čia tikrai netrūksta. Čia išmokau nemažai itališkų žodžių, ir tikiuosi tas ūpas mokytis toliau niekur nedings. Kartais čia gali pasijausti kaip pirmo ryškumo „žvaigždė“ einanti gatve, nes prie tų šūksnių „Ciao, bella“ ir begalinės vyrų drąsos, kartais net įžūlumo, žmonių spoksojimo į tave arba į tavo žydras akis taip ir nepripatau. Tačiau, kartais tos žydros akys ir ne itališkai bruožai čia turi privalumų, haha. Čia supratau, ką reiškia tikras KARŠTIS, nes tikrai jautiesi lyg uždaryta pirtyje, todėl tiems, kurie karščio nemėgsta, vasarą čia vykti nerekomenduočiau. Čia pajaučiau, kad visgi tikrai myliu tą lietuvišką lietų, gaivų orą... nes čia pamiršau ką reiškia nešioti kelnes, megztukus, čia pamiršau ką reiškia šalčio jausmas (o jo, patikėkit, taip norėjosi). 

Čia supratau, kad (negaliu sakyti, jog visi) žmonės man yra per lėti, per daug atsipalaidavę, per daug neorganizuoti, ir patikėkite, su laiku tai pradeda varginti ir erzinti. BET! Čia pamačiau, kokie žmonės gali būti svetingi, paslaugūs, tolerantiški, ir jiems nė velnio nesvarbu kalbi itališkai ar ne (nes čia su anglų kalba situacija prasta, LABAI PRASTA), tačiau jie visuomet tave užkalbins parduotuvės eilėje, kavinėje, važiuojant autobusu, tarsi būtum sena pažįstama. Šitą žmonių svetingumą ir šiltą bendravimą norėčiau atsivežti į Lietuvą... 

Tačiau, čia gyvendama supratau, kad tikrai MYLIU LIETUVĄ ir kaip visko be proto galima pasiilgti. Ir nė viena nuotrauka, nė vienas pasakojimas neatskleisk to, ką čia pamatai ir pajauti gyvendamas. O čia tikrai jaučiausi visiškai kitokiam pasaulyje. Ir patikėkit, tų 3 mėnesių pakako LABAI, nes pirmą kartą pasijaučiau, kad esu įkalinta laike.. Jis čia kažkaip lėtai juda... na žinot, Italija... 😊

Tad, jei kas nors susigundysite atlikti praktiką ar keliausite po Siciliją, rašykite, tikrai turėsiu ką patarti, ką aplankyti, kur skaniai pavalgyti.

Ir niekada nepamirškite – VISUR GERAI, BET NAMUOSE GERIAUSIA!

KIF, Rūta Požerskaitė 2017