Studijos pagal EUKLA mainų programą Pietų korėjoje 2012m. pavasario pusmetis.“

Pirmas įspūdis

Visa tai, kokia stipri yra Pietų Korėjos ekonomika, kiek SAMSUNG išmaniųjų telefonų ir HYUNDAI automobilių pagamina ir kiek iš to uždirba, palieku aptarti Vikipedijai, o čia papasakosiu kaip aš pamačiau, pajutau ir užuodžiau šią šalį, į kurią dar prieš gerą pusmetį dar nė nesvajojau vykti.

O idėja užgimė gūdų sausio vakarą, kai būdama Berlyne, kur tuo metu studijavau pagal Erasmus programą, gavau VGTU pasiūlymą pagal EUKLA programą 4 mėnesiams vykti į Pietų Korėją. Tai buvo paskutiniai šio, tarp P. Korėjos ir Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos bei Vengrijos vykdomo projekto gyvavimo metai, todėl  ilgai negalvojau, sudalyvavau atrankoje, laimėjau ir jau vasario pabaigoje tiesiai iš Berlyno, net negrįžusi aplankyti šeimos į Lietuvą, išskridau į tolimą šalį.

Tik nusileidus į Korėją, pasitiko kontrastas - oro uostas labai erdvus, modernus, tačiau oro uosto darbuotojų ir ne tik jų, kaip vėliau paaiškėjo, anglų kalbos lygis labai žemas. Jau prieš atvykstant šiek tiek buvau girdėjusi apie tai, ir, pasirodo, tai visiška tiesa. Patys korėjiečiai  tai aiškina neefektyvia mokymo sistema – pradžioje kelis metus mokoma skaityti ir suprasti tekstus, paskui – klausyti ir tik paskui – kalbėti. Todėl sutikti laisvai angliškai kalbantį korėjietį galima pavadinti mažute laime. Dabar, girdėjau, padėtis keičiasi – pradėta mokyti kompleksiškai, taip kaip pas mus.

Nepaisant kalbos barjero, vis tiek stengiasi padėti – aiškina ženklais, gestais, naudoja elektroninį vertėją.  Žodžiu draugiškumas ir besąlygiškas noras bendrauti gelbėja viską ir dar daugiau – spaudžia visiškai nuoširdžią šypseną ir tokį pat kamsahamnida (ačiū), ko, kartais ne visada galime padaryti Vakaruose, kur kiekvienas sau ir už save.

Važiuojant autobusu iš oro uosto į Gumi, miestą, kuriame turėjau gyventi ir studijuoti Kumoh Nacionaliniame Technikos Institute (Kumoh National Institute of Technology), visas tris valandas spoksojau pro langą į nesuprantamais ženklais kažką sakančias lauko reklamas, kalnuotą, dar dėl ankstyvo pavasario gelsvai rusvą kraštovaizdį ir jau įsivaizdavau, kaip tai atrodys, kai visa po poros mėnesių sužaliuos. O žaliuoti pradėjo greičiau nei tikėjausi – jau balandžio viduryje, iškart po kukliai su europiečiais atšvęstų Velykų, oras staigiai pradėjo šilti iki +20 ir daugiau ir visa aplinkui ėmė skleistis, žaliuoti ir žydėti. Tada ir pamačiau vieną gražiausių, romantiškiausių vaizdų – žydinčias sakuras.

Beeet grįžkimę atgal..

Atvykus į Gumi mane pasitiko „globoti“ paskirta korėjietė studentė, su kuria vėliau labai susidraugavome. Maloniai buvau nustebinta studentų miestelio, kuris yra atokiau nuo paties miesto, dydžiu ir aplinka. Kalbant apie bendrabučius – tvarka labai griežta. Bendrabučiai atskiri, net per klaidą joks vyriškos lyties atstovas neįeis, net kameros koridoriuose yra. Kaip ir kiekvienoje normalioje nuomos sutartyje, buvo nurodyta nekelti triukšmo, nevartoti alkoholio ir t.t., tačiau įdomiausiai ir juokingiausi pasirodė draudimas garsiai verkti („no loud crying“). Taigi teko pamiršti apie namų ilgesį ir užmarinuoti ašarų liaukas keturiems mėnesiams.

Kambariu dalinausi su trimis korėjietėmis. Žinojau tai jau prieš atvykstant ir, atvirai pasakius, bijojau. Bijojau trinties, nesutarimų, netvarkos. Bet visai neblogai buvo – susitikdavom praktiškai tik naktį, kai būdavo laikas miegoti, tai tos trinties kaip ir nesijautė.  Bendraudavom irgi ne itin daug, nes jos angliškai beveik tiek pat, kiek aš korėjietiškai mokėjo.

Valgydavom valgykloje šalia bendrabučio ir universiteto. Teko pamiršti šakutę ir įvaldyti metalines lazdeles (čokara). Aš asmeniškai prie maisto ganėtinai greitai pripratau, bet kai kuriems europiečiams reikėjo daugiau laiko. Kartais būdavo labai skanu ir kaip šventė tiesiog, nes valgykla - bufeto stiliaus, galima dėtis kiek telpa, o kartais išeidavom tik ryžių ir kimči (raugintas pekino kopūstas su aštriais prieskoniais, visiškai korėjietiškas dalykas) truputį pakramsnoję. Tokiais atvejais tekdavo eiti į parduotuvę pirkti ramyun (karštu vandeniu užpilama makaronų sriuba), kimbap (į japonišką suši panašus valgymėlis), bandeles, kurios ten kažkodėl baisiai skanios. Ne skaniausios, bet juokingiausios buvo su žirnių arba juodųjų pupelių įdaru. Ir ledų su tokiu įdaru galima rasti.  Per tuos keturis mėnesius pasiilgau vaisių, kurie Korėjoje labai brangūs, pavyzdžiui kilogramas obuolių kainuoja maždaug 12 Lt., arbūzas – beveik 50 Lt. Man, kaip priklausomai nuo šokolado, irgi teko išgyventi ne pačius lengviausius laikus – normalus šokoladas dvigubai brangesnis nei pas mus, o kiekis – tiek pat mažesnis.

Trys svarbiausi klausimai

Kai susipažįsti su nauju korėjiečiu, gali būti pasiruošęs trims pagrindiams klausimas: pirmiausia „kiek tau metų?“, nes amžius ten labai svarbus. Tik vienų metų skirtumas labai keičia santykį tarp žmonių. Kuo vyresnis – tuo daugiau pagarbos gaunama. Kaip ir kitose Azijos valstybėse, pagarba  vyresniam – viena didžiausių vertybių. Beje, amžius skaičiuojamas kitaip. Taip ir nesupratau tos sistemos, bet dažniausia pridedami du metai prie mums įprasto skaičiavimo (Lietuvoje man  - 21 , Korėjoje 23).

Paprastai ne spaudžiamos rankos, o lenkiamasi. Su kuo vyresniu sveikiniesi – tuo žemiau lenkiesi.

Apie specialybę klausia turbūt dėl to, kad tikisi lankyti tas pačias paskaitas kartu su užsieniečiais studentais.

Trečias, bet bene svarbiausias – „ar turi vaikiną/ merginą?“. Atvirkščiai nei pas mus, Europoje, Korėjoje šitas klausimas nieko ypatingo nereiškia, nėra jokių slaptų intencijų, simpatijų. Kai išgirsta neigiamą atsakymą, dažniausiai stebisi ir klausia kodėl, nes Korėjoje vienišas - tai maždaug „lūzeris“. Porelės savo meilę išreiškia  vienodais marškinėliais, batais. Girdėjau, kad Tolimuosiuose Rytuose visur taip įprasta. Ir miela, ir juokinga.

Jaučiausi kaip žvaigždė

Kadangi gyvenau ne Seule, ar kokiame kitame  dideliame mieste, kur yra pakankamai užsieniečių, o pramoniniame Gumi mieste, dėmesio, kaip ir visi kiti „baltieji“, sulaukiau tikrai labai daug. Kadangi be korėjiečių ir kitų užsienio studentų (kiniečių, japonų, malaiziečių, mongolų, uzbekų ir kt.), mūsų, europiečių, Kumoh universitete buvo tik 11, nepastebėti tikrai nelikom. Kaip paaiškėjo – ne tik universiteto teritorijoje, bet ir mieste. Kartą įlipau į taksi ir vairuotojas, pensinio amžiaus diedukas, ėmė sakyti mano vardą „Iepa Iepa“ (korėjiečiai sunkiai taria f, v, tai dažniau skamba kaip p), kai paklausiau, iš kur žino, atsakė, jog tai paslaptis. Jei tai būtų nutikę kur nors Europoje, turbūt būčiau meldusis, kad tai nebūtų koks maniakas ir saugiai grįžčiau namo. Bet tikrai ne Pietų Korėjoje, vienoje saugiausių valstybių pasaulyje. Atvirkščiai – nors ir keista, bet buvo savotiškai malonu. 

Mokslas mokslelis

Kalbant apie mokslus, tikrai nepervargau, nors visokių užduočių ir darbų visada būdavo. Apkrovos mažesnės, tempas daug lėtesnis. Du kartus per savaitę būdavo korėjiečių kalbos pamokos. Išmokau kelių esminių žodžių, sakinių, skaičių. Ir skaityti išmokau – nėra taip sunku, kaip atrodo. Tik suprasti, ką skaitai – jau kitas reikalas.

Egzaminų sesija irgi nepareikalavo daugiau laiko nei įprastai, bet korėjukai plušo kaip reikiant – per naktis mokydavosi, bibliotekoje užmigdavo. Kartais atrodydavo, kad tai daugiau vaidyba, nei tikras mokymasis – susirenka keli draugai bibliotekoje su energetiniais gėrimais, telefonais, pledukais ir krūva knygų, kurios dažniausiai labiau pagalvės paskirtį atlikdavo, paplepa, pažaidžia telefonu, truputį pasimoko ir  ten pat „nulūžta“.

Teko girdėti, kad panašu yra ir su dirbančiaisiais. Korėjiečiai ir kiti azijiečiai garsėja kaip darbščiausios, daugiausia darbo valandų dirbančios tautos, bet klausimas ar kiekybė atitinka kokybę. Bet kai pagalvoji, gal ir gerai - žmonės užtat laimingesni (bent taip atrodo), labiau atsipalaidavę.

Yra ko pasimokyti

Keli esminiai dalykai, kurių linkėčiau ir mums iš korėjiečių pasimokyti: visų pirma – daugiau atsipalaiduoti, pamiršti tą traumuojantį „tai kaip aš čia dabar atrodysiu“, dažniau juoktis ir šypsotis, išmesti pusę savo egoizmo ir labiau rūpintis aplinkiniais bei visa visuomene.

Apibendrinus – įdomiausias potyris gyvenime, bent jau kol kas. Jaučiu keistą ilgesį Korėjai ir tikrai tikiuosi dar kada nors sugrįžti. Ir žinoma kiekvienam linkiu pabūti, pagyventi tokioje aplinkoje, ir pamatyti, kad gali būti visiškai absoliučiai kitaip.

Ieva Kungytė