ERASMUS studijos pirčių ir ežerų žemėje - Suomijoje

Žmonės sako, kad Suomijoje buvai pakankamai ilgai, kai tau nebeegzistuoja sąvoka „nepatogi tyla“. Kai tavęs nebestebina viduržiemy ežere mirkstantys žmonės. Kai 11:00 imi galvoti, kad jau pats metas pietums. Kai pradedi iš tikrųjų mėgti salmiakki. Kai pagaliau gali pasakyti savo gatvės pavadinimą... Esu Renata, kūrybinių industrijų trečiakursė, praeitų metų rudens semestrą praleidau Tamperės taikomųjų mokslų universitete (arba Tampereen ammattikorkeakoulu).

Tamperė – trečias pagal dydį Suomijos miestas, kurį iš abiejų pusių „įrėmina“ du didingi ežerai: Näsijärvi (net 256 kvadratiniai kilometrai!) ir Pyhäjärvi. Tarp šių ežerų yra 18 metrų lygio skirtumas, tad juos jungia per miestą besidriekiantis kanalas, kuris istoriškai Tamperei labai svarbus ir praeityje buvo naudojamas industriniams tikslams.

Prieš išvažiuodama buvau girdėjusi, kad suomiška švietimo sistema yra viena geriausių pasaulyje, todėl buvo labai įdomu pasižiūrėti, kuo gi ji kitokia. Universitete paskaitos vyko anglų kalba, kadangi mes, mainų studentai, mokėmės kartu su ten bakalaurą besimokančiais studentais iš įvairių pasaulio šalių. Smagus sutapimas – susipažinom su latviu, kuris mainų programos metu buvo VGTU.

Universitetas nustebino gerąja prasme: modernus, logiškas ir visiškai pasitikintis studentu. Vos tik atvažiavę gavom begales visokių kortelių. Pavyzdžiui, šalia kiekvienos auditorijos yra toks nedidelis skaitytuvas, kurį palietus kortele, ji atsirakina.  Turėjom galimybę bet kada naudotis bet kuria auditorija, be to, niekada netekdavo laukti, kol ateis dėstytojas ir ją atrakins. Mane, kaip kūrybinių industrijų studentę, sužavėjo ir didžiulis sandėlis technikos, pradedant įvairiais laidais kompiuteriams, baigiant galimybe išsinuomoti automobilį, jei planuoji, tarkim, filmuoti kur nors toliau nuo miesto (nes reikia gi kažkaip nusivežti visas tas apšvietimo lempas ir visa kita, kuriuos taip pat tam sandėly gali surasti).

Pats kursas skyrėsi nuo mano kurso VGTU, nes buvo visiškai orientuotas į praktinius darbus, tad turėjau tik vieną egzaminą (suomių kalbos). Visa kita tiesiog susidėjo iš semestro metu daromų užduočių. Manau, kad toks pasirinkimas man buvo naudingas, nes leido išplėsti tuos įgūdžius, kuriuos gavau studijuodama čia, papildyti turimas žinias praktinėmis užduotimis. Verta paminėti, kad šį semestrą buvau turbūt labiausiai atsipalaidavus per visus studijų metus – nejaučiau jokios įtampos, streso. Tai, mano manymu, lėmė keletas priežasčių.

Fakultetas buvo įsikūręs buvusiame fabrike, tad visa aplinka buvo nors ir gana savotiška, bet labai priimtina ir visiškai neįpareigojanti – vis galvodavau, kad štai, toks turėtų būti tobulas kūrybinių industrijų fakultetas. Kitas dalykas – dėstytojai ten lyg draugai. Kreipiesi vardu, padirbi, pajuokauji, darbai tiesiog patys darosi...

Susirasti kur gyventi Tamperėje yra nesunku, reikia tik laiku užpildyti tam tikras paraiškas. Universitetas savo bendrabučių neturi, tačiau bendradarbiauja su apgyvendinimo įmonėmis, kurios iš jų gauna patvirtinimą, kad atvyksti studijuoti. Kainų, kaip ir visur, yra įvairiausių. Pati gyvenau TOAS bendrabutyje – pildant paraišką galima pasirinkti, ar nori gyventi vienas, ar dalintis kambarį su kuo nors (dar vienu ar daugiau žmonių). Daugiausiai nuo to, ką pasirinksi, ir priklauso kaina. Vieta, kambariokas/ė – visiška loterija, tačiau yra atsižvelgiama į atstumą iki universiteto. Man pasisekė, nes gyvenau pačiame centre, mokėjau tikrai palyginti nedaug ir turėjau geresnes kambariokes nei kada galėjau įsivaizduoti.

Dažnas klausimas: ar užtenka stipendijos, kiek maždaug išleisdavai pinigų? Labai sunku atsakyti, turint omeny tai, jog kiekvieno poreikiai ir išlaidavimo įpročiai yra skirtingi. Suomija apskritai yra viena iš brangiausių šalių, tad natūralu, jog finansus nemažai tekdavo pasiplanuoti. Galiu pasakyti tik tiek, kad prie stipendijos, jei negyveni maršrutu namai-universitetas-namai, greičiausiai reikės „prisimesti“, tik jau kiekvieno asmeninis reikalas, kiek. Na, o priešingu atveju – tikrai užteks.

Yra tekę girdėti, kad į Suomiją važiuoti neverta tiems, kurie nori pakeliauti – juk taip nepatogu, mažai prieinama, brangu ir dar, negana to, šalta... Tiesa, bet kita vertus, aš nežinau, ar man gyvenime būtų pasitaikius kita tokia galimybė sėsti į naktinį traukinį Tamperė – Rovaniemis (Laplandijos sostinė), paspausti ranką tikram suomiškam Kalėdų Seneliui su milžiniškais batais, paglostyti šiaurės elnią ir dar begalės tokių dalykų, kurie ne visada atsiduria keliautojų „to-do“ sąraše.

Maža to, vienas geriausių gyvenimo sprendimų buvo su dar 35 žmonėmis, septyniais automobiliais, retkarčiais siaučiant nematytai pūgai, iš Rovaniemio keliauti į pačią Norvegijos šiaurę, į šiauriausiu Europos tašku įvardijamą Nordkapp ir ten, stovint ant aukštesnio nei 300 metrų skardžio, jausti, kad toliau jau nieko nebėra – tik Barentso jūra susiliejanti su Arkties vandenynu. Tąkart mes įveikėm beveik 3000 kilometrų ir kiekvienas jų buvo nuostabus nuotykis. O ką jau kalbėti apie šiaurės pašvaistes?.. Eidavom apie dvidešimt minučių iki ežero, kur ant tiltuko, susisukę į pledus, sėdėdavom ir laukdavom – o gal pasirodys... Ir pasirodė! Ir tai buvo gražiausia, ką esu mačius gyvenime.

Kad ir kaip banaliai skambėtų, man ERASMUS buvo tikrai kol kas geriausias mano sprendimas – daug išmokau, daug supratau, sutikau žmonių, kurie bus man svarbūs visą likusį gyvenimą. Jei tik yra galimybė – siūlau per daug nesvarstyti ir leistis į šitą nuotykį. Garantuoju – nesigailėsi!