Studijos pagal mainų programą Pietų korėjoje

Sveiki ! 
Šiandieną mano 5-oji diena Korėjoje, tad nusprendžiau šiek tiek pasidalinti savo įspūdžiais. Skrydis iš Lietuvos iki Seulo truko beveik 24 valandas, su persėdimu Maskvoje. Pirmas dalykas, kas krenta į akis nusileidus Seule, tai karštis ir drėgmė. Oro uostas milžiniškas ir vos tik išėjus iš jo teko susirasti autobusų stotį. Išsikeičiau pinigų (Korėjietiška valiuta - Vonai, su labai daug nulių..). Kelionė autobusu iki Gumi (miesto kuriame studijuoju) truko apie 3 valandas. Pakeliui teko gan nemažai pamatyti: daugiaaukščiai pastatai, be proto ilgi tiltai tarp salų, pati Korėja labai kalnuota ir korėjiečiai aiškiai nesivargino tiesti vingiuotų kelių, tiesiog gręždavo tunelius per juos, kartais ilgesnius nei keli kilometrai. Atvykus į Gumi miestą mane stotyje pasitiko lietuvis Gintaras su dar vienu korėjiečiu (mes jį vadinam Čio). Neapsiėjau be nuotykių, kai išlipau iš autobuso, ant sėdynės palikau fotoaparatą, o autobusas nuvažiavo. Čio greitai viską sutvarkė, pakelė ant kojų visus stotyje buvusius vairuotojus kol susisiekė su vairuotoju, fotoaparatą atgavau ;)

Iš stoties taksi į Kumoh National Institute of Technology studentų miestelį. Beje, taksi čia labai nebrangūs ir taksistai vairuoja naujus Kia, Hyundai automobilius, kurie čia labai populiarūs. Studentų miestelis gan didelis, čia yra visi universiteto fakultetai, studentų bendrabučiai, sporto aikštės. Kambaryje apsigyvenau kartu su 3 kitais korėjiečiais, kurie angliškai beveik nekalba. Drįsčiau pastebėti, jog čia Korėjoje anglų kalbos žinios yra labai žemos. Bendrabučių tvarka labai įdomi, merginos gyvena atskirame bendrabutyje, nei merginos nei vaikinai negali užeiti į vieni kitų bendrabučius, tai griežtai draudžiama, bendrabučiuose, prie įėjimo ir kiekviename aukšte, yra įrengtos stebėjimo kameros. Kambarių čia niekas net nerakina. Įdomiausia dalis - maistas. Pirmą kartą apsilanksius valgykloje labai didelis apretitas neatsirado. Kiekvienos dienos racionas būna vis skirtingas, bet visada valgyti bus ryžių. Prie ryžių gali įsidėti įvairiai paruoštos vištienos, Kimči (aštriai paruošti rauginti kopūstai), kitų daržovių ar salotų (net nežinau kaip pavadinti tai, kas ten būna), kalmarų čiuptuvėlių arba sūrokai paruoštų buožgalvių, sriubos. Maistas aštrus.. ir jau ką čia tikrai išmoksi, tai valgyti su lazdelėmis. Per šias dienas jau baigiu priprasti prie tokio maisto.

Pats universitetas gan modernus, žinoma, daug korėjiečių.. Mes su Gintaru esame vieninteliai europeičiai studentai šiame universitete šį pusmetį, todėl kartais susilaukiam nemažai dėmesio arba keistų žvilgsnių (dažnai vien dėl to, jog Gintaro ūgis 205 cm). Korėjiečiai mandagūs, laaabai gerbia vyresnius, sveikindamiesi su universiteto administracija, dėstytojais ar kitais vyresniais žmonėmis jiems net šiek tiek nusilenkia. Paskaitų metu neišgirsi jokio šurmulio. Patys jie labai kuklūs, vos tik kas, puola atsiprašinėti. Kol kas paskaitos vyko pusiau anglų pusiau korėjiečių kalba.

Studentiškas gyvenimas.. korėjiečiai mėgsta pašvęsti, na bet ne taip kaip mes. Išgeria jie nedaug, korėjietiškas šnapsas ("Sodžiu" vadinasi) yra 19% ir jiems jis jau stiprus, daug jo negeria, o mes su Gintaru kaip vandenį.. Bus matyt kaip čia toliau ;) Labai trumpai pasidalinau įspūdžiais, gal kam bus įdomu paskaityti. Linkėjimai iš Korėjos!“

...

„Sveiki dar kartelį ! Šiandien mano 17-oji diena Korėjoje. Pamenate, jog praeitame savo straipsnelyje minėjau, jog korėjiečiai daug negeria ir nešvenčia? Atsiimu savo žodžius.. Praeitą penktadienį su Gintaru ir korėjiečiu Cho važiavome į netoliese esantį Daegu miestą šiek tiek „pajudėti“, pamatyti naktinio Korėjos gyvenimo. Apie 10 valandą vakare pajudėjome traukiniu iš Gumi traukinių stoties (beje, čia traukiniai laksto kokiu ~130 km/h greičiu, bet yra maršrutas traukinio važiuojančio į Seulą, pasak Cho, jis lekia 300+, reikės pabadyt), vos atvykę praėjome keletą pagrindinių miesto gatvių, aišku atsigėrėme Sodžiu (korėjietiško šnapso) radę vietelę. Penktadienio vidurnaktį miestas pilnas jaunimo ir studentų. Visi girti.. Merginos vos paeina tiesiai, prie barų lauke ramstosi chebra nes nebepastovi :D Apšilome ir mes ir pasukome paieškoti klubų. Gatvėmis važinėja naujutėlaičiai BMW, Audi, Chevrolet markės automobiliai, pravažiuoti jiems ten sunkiai sekasi.. ir ką jie besisukinėdami sausakimšose Daegu senamiesčio gatvėse veikia tikrai neįsivaizduoju, bet toks vaizdas, kad jie visą naktį suka ten ratus. Įėjimas į klubus mokamas, bet mus su Gintaru į vieną jų įleido ir net pavaišino gėrimu už dyką, gal dėl to kad europiečiai.. Muzika tikrai gera, smulkmenų daug nepasakosiu, nes daug ko pats neprisimenu jau, bet tą vakarą „užskaitau“ ;)

Bet tie korėjiečiai... Šiaip būtų galima parašyti knygą „ Manual of communicating with Koreans“, nes čia tiek visokių įdomybių. Jau kaip ir minėjau, amžius arba užimamos pareigos čia reiškia labai daug. Privalu žinoti tokius dalykus pvz kaip: prie bendro stalo pietaujant su vyresniais (sakykim daug vyresniais), kai tau jie pasiūlo išgerti ir nori tau įpilti į stikliuką gėrimo, tu jį turi laikyti pakėlęs, viena savo ranka prilaikydamas kitą už riešo, o gerti turi šiek tiek nusisukęs į šoną arba prisidengęs nuo visų, tai pagarbos ženklas. Studentų kompanijoje, aišku, niekas taip nedaro, bet man teko visą šitą ceremoniją matyti, kai buvau pietauti su vienu profesoriumi ir keletu studentų. Bendraujant su korėjiečiais reikia pasikaustyti kantrybe.. Reikalus jie tvarko laaabai lėtai, 5 kart varstai kokio nors biuro duris, kol kas nors pajuda. Ateini su kokiu nors dokumentu, jį peržiūri, trūksta ten kokio nors taško, nors ir taip viskas aišku, kad pvz. bendrabučio kambarys tikrai man skirtas, viskas užpildyta teisingai, bet va trūksta taško, ir raktų tau nuo kambario neduos. Reikia eiti atgal į ten kokį nors biurą, parodyti tą patį dokumentą, ten uždeda tą „taškelį“ (korėjietišką) per kokias 10 sekundžių ir tada grįžęs gali prašyti tų raktų. Ir čia visur taip -.-

Tiesa, o ko dar neminėjau, tai merginos.. O aš galvojau kad sudėtinga bendrauti su mūsų lietuvaitėmis, bet čia tai.. patylėsiu. Chebra, jūs tik sėdėkit, nesiskūskit ir džiaukitės mūsų mergaitėmis! Aš rimtai. Geriau šitos temos net neliesiu :D Gal kada vėliau.

Studijos.. baigiu jau apsiprasti, mokytis labai daug nereikia, bet paskaitų gan nemažai, o lankomumas čia privalomas. Paskaitų lankymo privalomumu teko įsitikinti prieš keletą dienų, kai į vieną paskaitą atėjau pavėlavęs 10 minučių. Auditorijoje tyla, įėjau, atsisėdaui ir klausausi paskaitos. Po kokios minutės, dėstytojas pamatęs mane, norėjo lyg prieiti, aš jam linktelėjau galva, pasisveikinau (lankstytis čia jau pripratau sveikindamasis su visais destytojais ir administracija), bet apsisukęs jis nuėjo ir ant lentos užrašė: „if you are late, don‘t come to the class“ (ir dar pabraukė žodį don‘t), kitas sakinys: „3 missed classes = f” (f čia reiškiai „fail“), ir toliau sau dėsto paskaitą. Kadangi aš dar kaip tyčia preitą savaitę buvau praleidęs 2 šio dalyko paskaitas (ne dėl savo kaltės), tai gan rimtai „įšikau“. Po paskaitos pasiteklęs visus savo įtikinėjimo (makaronų kabinimo) gabumus pasiklabėjau su dėstytoju ir viską išsprendėm, bet baimės tą dieną man jis įvarė. Ne visi čia tokie dėstytojai, bet dviem sakiniais ant lentos jis mane pilnai įtikino, kad į jo paskaitas geriau ateiti, ir ateiti laiku.

Korėjietiškas maistas.. dabar galiu pasakyti, kad jis man visai patika, tik vis dar vengiu maisto su raudonu padažu (aštroka..). Jau puikiai išmokau naudotis lazdelėmis ir iš tikrųjų supratau, jog labai smagu su jomis valgyti ;) Viename restoranėlyje teko išbandyti korėjietišką barbecue: tau ant stalo atneša dujinę vyryklėlę su didele berods moline ar akmens masės lėkšte. Visą stalą nukrauna įvairiausiomis salotomis, daržovėmis, padažais ir kitomis gerybėmis (tikrai neįsivaizduoju ką ten atneša). Kaip priklauso - išgeri „Sodžiu“. Ant tos vyriklėlės pats pasikepi šviežią šoninę, grybų, svoguniukų arba česnako. Pasiimi salotų lapų ir į juos prisidedi ko tik nori nuo to stalo. Skonis tikrai pasakiškas.. ;) Beje, nuotrauką, kurią matone čia šone yra iš kiek kitokio, bet visgi tradicinio Korejietiško barbecue.

Įvykis dar vienas įdomus buvo, kai jie mums pasų su Gintaru vos nepradangino.. Kelis kart lankėmės migracijos tarnyboje, vizų darytis. Supildėme visus dokumentus viską pridavėme ir kartu paėmė mūsų pasus. Pasakė, kad po savaitės atvykite, paliksite pirštų antspaudus ir viza bus išduota, nu tai ką, gerai. Atvykstame po savaitės ten pat, prieinam prie skyrelio kur aptarnauja klijentus vizos klausimais, nu ir sakom vizų atėjom, o ta moteriškė: „please give me your passport“.. Nu ir prasidėjo, gerai, kad turėjom tapatybės korteles abu. Išdavė tas vizas, na ir klausiam kaip dėl pasų, sako, kad išsiuntė į universitetą. Nuvažiuojam į universitetą, sako, jog neturi jokių mūsų pasų.. Stebuklų šalis.. :D Aišku susiskambino, iš išsiaiškino, jog vis dėlto pasai migracijos tarnyboje. Tie korėjiečiai..

Paskaitę mano įspūdžius galite susidaryti gan kritišką įspūdį, bet čia papasakojau tik keletą įsimintiniausių įvykių, gyvenimas iš tikro čia labai įdomus ir jis neapsiriboja tik universitetu ar keliais ofisais kur man teko tvarkytis dokumentus. Kiekvieną dieną sutinku vis naujų žmonių, pamatau ką nors įdomaus, užmezgu naujas pažintis, nors čia dar tik 2 savaites, bet jau nesuskaičiuosiu kiek išgėrėme tų „Sodžiu“ buteliukų. Korėjiečiai moka labai puikiai linksintis ir negerdami. Dalyvauti studentų karaoke vakarėlyje (čia karaoke labai populiaru) ir galiu pasakyti, kad vie visi laaabai puikiai dainuoja ir tikrai moka linksmai leisti laiką ;) Bendraudamas su visais čia esančiais sužinau begales naujų ir įdomių dalykų, pasidaliname įvairiomis istorijomis, to net nejausdamas praplėčiu savo akiratį, sulaužau daugelį stereotipų. Dalykai, kurie atrodo įprasti arba tai, ką pavadinčiau „normalu“ čia turi visai kitą prasmę. Kiekviena kultūra kuria savo vertybes, įpročius ir papročius, formuoja tai ką jie patys vadina „normalu“. Ne kartą teko pagalvoti, jog kai kurie dalykai čia yra tikrai nenormalūs, bet supratau jog taip sakyti ir iš vis taip galvoti, jog tai ką jie daro yra nenormalu tiesiog negalima.

Linkėjimai visiems iš saulėtosios Korėjos!“

Marius Kesminas