Studijos pagal Erasmus mainų programą Turkijoje 2012m., rudens pusmetis.“

Jau mėnuo kaip aš Lietuvoje, toliau bandau krimsti mokslus puikiai pažįstamame universitete ir,  kaip dauguma aplinkinių, laukiu nesulaukiu besislapstančio ir nosį vos bekaišiojančio pavasario... Ilgokai delsiau pradėti rašyti savo trumpą pasakojimą, nors skatinama buvau išsyk, vos užsukusi į užsienio ryšių direkciją VGTU, buvau paraginta pasidalinti įspūdžiais raštu. Laukiau. Turbūt pradėti rašyti reiškė „Viskas, tu tikrai čia. Grįžai.“,  o man reikėjo daugiau laiko apsiprast su šia mintim.

Tebūnie „įspūdžių dalinimosi diena“ bus šiandien. Fone skamba Zülfü Livaneli (turkų liaudies muzikos atlikėjas ir kompozitorius), turėtų padėti lietis prisiminimams.

 Apie viską nuo pradžių.

Esu Vilniaus Gedimino technikos universiteto, verslo vadybos (specializuojantis marketingo srity) trečio kurso studentė. Prieš mėnesį grįžau į Lietuvą traukti vilnonių pirštinių ir šalikų iš spintos kampo, nes penkis mėnesius šildžiausi po Stambulo saule Turkijoje, besimokydama Marmaros universitete pagal Erasmus mainų programą.

Kaip atsiradau Stambule – ir pačiai lig šiolei maža mįslė. Lietuvoje savo specialybę studijuoju anglų kalba, nuo pirmo kurso antrojo semestro savanoriauju tarptautinėje studentų organizacijoje ESN VGTU, taigi nuo pat pradžių aplink mane šmėžavo pulkai užsienio studentų iš ivairiausių, Europos ir ne tik, kraštų, pasakodami būtas ir nebūtas istorijas apie savo miestus ir gimtines... Man pasirinkti Turkiją, kaip savo tikslą Erasmus studijoms, matyt buvo lemta. Pildant paraišką studijoms svetur, iš pradžių (gana tradiciškai) planavau vykti į Portugaliją. Šilta šalis, Europos sąjungoje, turbūt saugu. Tiesiog. Bet beskaitant straipsnius apie Stambulą ir žiūrint įvairias nuotraukas internete, man nuolat kirbėjo mintis išdrįsti ir važiuoti kaip tik čia. Negana to, nuo mažens skaitydavau ir domėjausi tolimaisiais ir artimaisiais Rytais (mama juokaudavo, kad praeitame gyvenime matyt gyvenau kažkur Indijoje...), todėl vis artėjau prie taško, kai priimsiu tvirtą sprendimą. Tėvai kiek bijojo, o aš, dažniausiai devynis kartus matuojanti ir tik dešimtą kerpanti, nusprendžiau rizikuoti. Interviu metu, kada turėjau patvirtinti savo norimos išvykos kryptį, į klausimą „Tai viskas gerai, nori važiuoti mokytis į Portugaliją?“ atsakiau „Mažas pakeitimas – į Stambulą“. Rugsėjo 3-iąją jau kilau iš Rygos į Stambulą. Skrydis lengvas, be nesklandumų, su pietumis, sako - „gera pradžia, pusė darbo“.

Taigi, Marmaros universitetas – antras pagal dydį Turkijos Respublikoje, jame mokosi apie 70 tūkst. studentų. 2012 metų rudenį ir aš buvau viena iš jų (beje, vienintelė šiame universitete atstovaujanti Lietuvą, teko pasitempti!). Universitetas turi 12 universiteto miestelių (angl. campus), įsikūrusių įvairiausiose Stambulo vietose. Miesteliuose yra ne tik fakultetai, bet ir sporto salės, univeristeto atributikos parduotuvės, kirpyklos, medicininės pagalbos centrai, kavinės ir gal dar kažkas, ko nepastebėjau... Maniškis, verslo administravimo „miestelis“, buvo azijinėje miesto dalyje (kas pamiršę ar nežino – Stambulas – tai miestas, taikiai įsikūręs tiek Europos, tiek Azijos žemynuose, kuriuos skiria garsusis Bosforo sąsiauris). Aš gyvenau ir mokiausi Azijoje, atstumas tarp namų ir fakulteto – 20km. Sėkmingą dieną universitetą pasiekdavau autobusu per gerą psuvalandį, kai sėkmė nuspręsdavo „pasiimti išeiginę“ ir savo vietą užleisdavo eismo spūstims, kelionė kartais trukdavo apie 2 valandas (pavyzdžiui, šv.Kalėdų rytą).

Mokslų atžvilgiu atostogauti man neteko, rūpestingai lankiau paskaitas (dažnai lankomumas buvo privalomas), laikiau pusegzaminių ir finalių egzaminų sesijas. Žodžiu, krimtau mokslų šaknis kiek jėgos leido. Dėstytojai puikiai (tikrai, puikiai!) kalbėjo angliškai, neteko keisti nei vieno studijuojamo dalyko dėl kalbos ar kitų problemų. Tiesa, vietiniai studentai, priešingai nei dėstytojai, nėra linkę paskaitų metu demonstruoti savo anglų kalbos žinių. Jei dėstytojas neišversdavo, ką kuris studentas paklausdavo ar pakomentuodavo, tekdavo tik spėlioti pačiai. Auditorijoje dažnai būdavome apie 40-50 studentų, iš jų kartais vos 2-4 studentai iš svetur, priklausydavo nuo paskaitos. Iš likusių vietinių studentų gausos atsirasdavo vienas ar du, kurie norėjo, kaip jie sako „practise my English“ – patreniruoti savo anglų kalbos įgūdžius, tad greit patapdavome draugais. Kad išlaikyti egzaminus, teko pirkti nemažai knygų (visa laimė, kad galima rasti knygų kopijų ir taip sutaupyti pinigų neperkant originalų). Sunkiausia, kas buvo studijų atžvilgiu, tai atsiskaitymų laikas. Nei egzaminų nei pusegzaminių sesijoms niekas neskiria poros savaičių ir jose dienos ar dviejų „atsipūsti“ tarp egzaminų, ne. Šešių studijuojamų dalykų egzaminai gali būti laikomi per penkias ar tris dienas, kaip pasiseks. Pavyzdžiui, egzaminas pirmadienį 10val. ryte, kitas išsyk 12val., trečias – antradienį, ketvirtas – ketvirtadienį, ir du paskutinieji – penktadienį ir sekmadienį. Panašiu grafiku teko suktis man. Visa laimė, prasisukau ir akademinių skolų neparsivežiau, bet streso buvo. Apie nusirašinėjimą egzamino metu kalbų nebuvo, 50 studentų išsodinti trijose auditorijose, kurių kiekvienoje po 3-4 dėstytojų asistentus – prižiūrinčius egzamino tvarką ir nesukeliančius jokių idėjų sukčiauti. Bent man nekilo. Taigi, tvarka griežta, dėstytojai malonūs (bet artimais draugais netapome), studijų kokybe, apibendrinus, likau patenkinta. Žinoma, labiau džiugino popamokinė veikla (kad ir universitete – lankiau salsos šokių pamokas, tris vakarus per savaitę, su tikrai gerais instruktoriais už dar geresnę studentišką kainą – 50 turkiškų lirų – apie 75 litai už viso semestro užsiėmimus!).

Tolstant nuo studijų potemės... Draugai ir artimieji pradžioje dažnai klausdavo poros klausimų: ar patyriau tą skambųjį „kultūrinį šoką“ ir ar tikrai vyrai peršasi gatvėje ir siūlo kupranugarių šimtus už geltonkasės lietuvaitės širdį? Taip ir nelabai. Vyrai visur vienodi, kartais jausdavau žvilgsnių palydą ir pati suprasdavau, kad viena ilgakasė blondinė sausakimšame autobuse šviečiau kaip šiaurinė žvaigždė, buvo klausimų „ar ištekėjusi?“ ir kitokių šūksnių pavymui, kvietimų susitikti, bet jiems galima lengvai atsispirti, priimi kaip pokštą ir tiek. Vakarais vaikščiodama viena, plaukus pridengdavau skara – atsarga dar niekam gėdos nepadarė. Kas liečia kultūrinis šoką, manau jis aplankė ir mane, tačiau aš jį pavadinčiau kiek kitaip. Tai nebuvo trumpas staigus netikėtas įspūdis apie miestą ar žmones. Tiesa, išlipus iš lėktuvo ir besiekiant savo būsimus namus įvairiausiomis transporto priemonėmis –metro, taksi ir keltu, trumpam pamaniau „Aha, matau ir girdžiu, čia tikrai gyvena tie 15 ar 20 milijonų žmonių ir dar velniai žino kiek milijonų automobilių čia dūzgia. Aš niekada neišeisiu iš savo buto, nes pasiklysiu pirmam skersgatvyje. Bus smagus semestras namuose.“, tačiau tai buvo akimirkos išgąstis. Penkių mėnesių kultūrinis šokas buvo tos mažos nuolatinės staigmenos ir menki nutikimai, kurie džiugindavo, stulbindavo ir malonindavo kasdien.

Drįsčiau pajuokauti, kad vieno gyvenimo maža, kad pažintum visą Stambulą. Būtų gerai reinkarnuotis į kokį balandį ar katę, kurių ten gausu. Miestas tokio masto, kad sunku ir žodžiais papasakot. Spalvų, garsų ir kvapų kokteilis įsikūręs žemynų sandūroje. Kultūrų, tautybių, religijų ir požiūrių mišrainė. Kitaip nepavadinsi. Ryte nubudus pro vieną kambario langą regėdavau mažą, dviejų žalių minaretų (bokštų) mečetę, iš kur penkissyk per dieną sklisdavo musulmonų kvietimas melstis („Azaan“), pro kitą langą, kaip ir kiekvieną rytą, matydavau vyriškį, kabinantį „Erotic shop“ užrašą virš savo krautuvėlės, naktimis užrašas nuimamas. Jei diena graži ir nesuplanuota, galima sėsti į vieną iš daugybės galimų krypčių keltų ir po 20 minučių išsilaipinti Europoje. Per šį laiko tarpą kelte galima papusryčiauti – tradiciškai išgerti „çay“ – juodos stiprios arbatos, patiekiamos mažoje tulpės formos stiklinėje (sakoma, arbata turi būti triušio kraujo raudonumo spalvos, taip pat ji patiekiama labai karšta – tai padeda suvienodinti žmogaus kūno temperatūrą su lauko temperatūra ir ištverti didelius karščius), prie arbatos beveik niekas neatsisakytų užkąsti „simit“ – apskritimo formos duonos, apibarstytos sezamo sėklomis. Bepusryčiaujant yra galimybė, kad čia pat kelte pasiklausysi gyvos turkiškos muzikos – mieste pilna jaunų ir senų, profesionalų ir mėgėjų gatvės muzikantų. Tai mane nuolat džiugindavo – muzika, kuriai nerūpi nei laikas, nei vieta.

Išsilaipinus Europoje – galima sutikti ir daugiau europiečių. Turistai. Dauguma žymių ir labiausiai vietinių ar užsienio turistų lankomų objektų yra būtent šioje miesto dalyje. Žydroji mečetė, Hagijos Sofijos soboras, Bazilikos cisterna, Dolmabahce rūmai, Didysis turgus, Galatos tiltas, Istiklal gatvė ir dar dešimtys ar net šimtai kitų objektų... Apsupti minių smalsuolių. Aplankiau ir aš, įspūdinga ir gražu. Tačiau ramiam popietės pasivaikščiojimui rinkdavausi kitokias vietas. Bosforo sąsiaurio pakrantės nusėtos jaukiom kavinukėm ar tiesiog suoliukais. Sėdi ir grožiesi, knygą skaitai. Jei norisi pamatyti milijono vertą vaizdą iš aukščiau, randi tau mielą terasą toliau nuo kranto ir laiką leidi ten. Galimybių praleisti laiką ten tiek pat, kiek ir gyventojų – begalė. Mes su draugais eidavome į muziejus, organizuodavome piknikus ir įvairias vakarienes, pasisėdėjimus, apsilankydavome kaljano kavinėse, aš ypač mėgau mažus barus ar kavines, kur gyvai buvo atliekama turkiška muzika ir turint noro, galėjai prisijungti prie savitu turkišku stiliumi šokančių kaimynų... Retai lankiausi Erasmus studentams skirtuose renginiuose, matyt, Vilniuje jau prisibuvau. Tiesa, universitetas organizavo sutiktuvių vakarėlį laive, plaukiojančiame sąsiauriu pirmyn atgal, vidury nakties. Buvo gražu!

Stambule, tyčia ar netyčia, bet labiau pajutau vietinį gyvenimo ritmą. Bent taip atrodė.  To pasekoje padariau išvadą, tai, kas man paliko didžiausią įspūdį šiame mieste – žmonės. Jų daug, įvairių, ir galbūt negalima apibendrinti, bet aš apibendrinsiu tuos, kuriuos sutikau (universitete, gatvėje, turguje ir visur kitur) – mano sutikti žmonės atrodė nuoširdūs, geri ir labai svetingi. Jie vienas kitu ir tavimi pasitiki, o tai labai daug ką nulemia. Tu ir pats laikui bėgant stengiesi pasitikėti dažniau, nemanai, kad visi šalia tavęs nori tave apgauti ar apvogti ar linki tau blogo. Ne. Pas daržovių pardavėją paklausiau kelio iki reikiamos parduotuvės, jis man jo nepaaiškino. Jis nuvedė mane ten, kur man reikėjo. Savo vežimą su šviežiomis gėrybėmis tiesiog paliko stovėti, niekieno net neprašant užmesti akį. Galvoju „O kaip Jūs taip?“, o žmonės atsako „Elgiesi su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Aš neimčiau to, kas ne mano, reiškia – iš manęs irgi neims. Man ištikus bėdai norėsis pagalbos, vadinas, ir aš gelbsčiu šalia esančius, kai jiems reikia jos“. Klausai, kiek stebiesi ir džiaugiesi. Parduotuvių ir kavinių savininkai nuolat siūlo išgerti arbatos, nebūtina kažką pirkti. Tiesiog prisėdi, pailsi, pabendrauji. Džiaugiuosi, kad universitete taip pat lankiau turkų kalbos paskaitas, pramokau kalbą užtektinai, kad galėčiau užmegzti kontaktą su žmonėmis gatvėje ar draugais šokių pamokose. Mačiau, ir jie būdavo patenkinti tokiu dėmesiu, ir man smagu. Tikrai netikiu, kad vietiniai malonūs ir draugiški vien matydami svetimšalį, kaip sakoma, „verslo sumetimais“. Ne, svetingumas jų kraujyje ir čia jau nieko nepadarysi.

Galėčiau rašyti ir rašyti, bet gal geriau veikti, nei rašyti? Tie mėnesiai Stambule praskrido kaip kokia žuvėdra virš sąsiaurio. Finansiškai – buvo brangoka, matuojant įspūdžiais ir patirtimi – neįkainojama. Nauji draugai iš Lietuvos, Turkijos, Afganistano, Sirijos bei Europos. Jų ir šios šalies dėka žengiau didelį žingsnį pasaulio ir savęs pažinimo link. Tvirčiau įtikėjau į kai kurias vertybes, daug išmokau ir pamačiau, jaučiu, tik ateity suprasiu, kiek yra tas daug. Manau, galėčiau ir gal net norėčiau pagyventi Stambule, bet ir Vilnius labai gražus! O mes esam ČIA ir DABAR.

Linkiu kolegoms studentams nesėdėti ir nelaukti, kol kas įdomaus jiems nutiks. Šitas laikmetis mums labai dėkingas, visos galimybės – mūsų. Mokykimės, keliaukim ir pažinkim (skamba banaliai, bet juk tiesa!). Iki pasimatymo (turk. Görüşürüz!). 

Kristina Gruodytė