Erasmus patirtis Italijoje (4/4)

Apart to, kad dirbau tarptautinių ryšių skyriuje, gavau pasiūlymą italų studentams universitete dėstyti anglų kalbą. Tai buvo didžiulis iššūkis, nes reikėjo pasiruošti dėstomą medžiagą ir mokyti žmonės, kurių anglų kalbos žinių lygis tikrai neaukštas. Tačiau tai buvo nuostabi proga, kurios negalėjau atsisakyt. Aš visada mėgau mokyti žmonės, padėti jiems, bendrauti su jais. Ir tikrai nėra tokio jausmo, kuris atstotų pasididžiavimą savimi, kai tavo suteiktos žinios leidžia žmogui progresuoti, eiti pirmyn, kai jos išmoko jį šio to naujo ir praverčia kasdieniame gyvenime. Taip, iš pradžių tikrai buvo baisoka, ypač kai beveik visi mano studentai buvo vyresni už mane. Tačiau greitai susidraugavom ir dėstymas man tapo nauju atradimu ir teikė daug džiaugsmo. Mano darbo savaitė buvo įtempta, nes rytais dirbdavau ofise, o popiet, tris kartus per savaitę, laukdavo kursai. Tačiau tai buvo neįkainojama patirtis, už kurią esu dėkinga iki šiol.

Visgi apart darbų, buvo ir laiko kelionėms bei pramogoms. Vasara – nuostabus laikas Italijoje. Tiesa, Italijos pietuose karštis svilino kaip pragare. Neperdedu, teko kęsti savaites, kai lauke temperatūra siekdavo +50 laipsnių. Negelbėdavo niekas, net oro kondicionieriai. Didžiausia palaima tokiomis dienomis buvo jūra. Puglia – nerealaus grožio regionas. Savaime suprantama, jos miestelių negalima lyginti su tokiais grandais kaip Roma, Toskana, Florencija ir panašiai, tačiau Puglia turi savito grožio. Ar esat kada matę kalnus ir jūrą kartu? Juk paprastai tai du nesuderinami dalykai. Tačiau čia, Garganoj, kalnai ir jūra buvo kartu. Žydras vanduo, dangus – be debesėlio, karštis ir jūros gaiva. Juk nieko daugiau nereikia geram poilsiui po savaitės darbų! Pasinaudojau proga su draugais pakeliauti po Puglia ir tikrai nesigailėjau, nes tokių kraštovaizdžių tektų ilgai paieškoti, o čia jie buvo ranka pasiekiami. Maži Rojaus kampeliai..

Mano praktikos laikotarpis taip ir pralėkė einant į darbą, keliaujant, leidžiant laiką su draugais. Nors kiekviena diena ir atrodė vienoda, tačiau kas kart atsirasdavo vis kas nors naujo. Itališkas gyvenimo būdas man puikiai tiko, draugai ne kartą sakė, kad nesu lietuvė, esu italė! O tai man buvo didžiulis komplimentas. Foggia buvo mano namai. Mano siela ir mano širdis čia rado savo vietą. Žmogus visada yra limingas ten, kur jaučia pilnatvę. Aš buvau 2500 km nuo namų, tačiau čia aš jaučiausi pats laimingiausias žmogus pasaulyje, kuris užsiemė mėgiama veikla, kuris buvo apsuptas šiltų ir įdomių žmonių, kuris kasdieną gerdavo skaniausią kavą, kur visos durys buvo atviros ir kur gyvenimas kažkokiu būdu buvo lengvas.

Tačiau ir vėl neišvengiamai atėjo laikas keliauti namo į Tėvynę.

Grįžimui reikalingus dokumentus suitvarkiau iš ties greitai, rekomendacijas ir atsiliepimus gauti nebuvo sudėtinga. Galų gale, jei atlikinėji praktiką, tokius dokumentus gauti nėra sunku, juk vadovas žino, kaip dirbai, kur tobulėjai, kur klydai. Tarptautinių ryšių skyrius, mano bendradarbiai, visi man tapo be galo artimi ir atsisveikinti vėlgi buvo sunku. Lygiai taip pat kaip ir su mano studentais. Per du mėnesius be galo susibendravome, išmokome vieni iš kitų tikrai daug. Džiaugiausi matydama, kaip jie patobulėjo ir žinodama, kad tai įvyko mano dėka, jaučiausi iš ties puikiai. Sulaukiau daugybės klausimų, ar vėl sugrįšiu. Jei tik būtų mano vienos valia, būčiau likus, bet juk laukė paskutiniai metai universitete, bakalaurinio darbo rašymas, gyvenimas Lietuvoje. Iš pradžių reikia pabaigti vienus įsipareigojimus, kad būtų galima pradėti naujus.

Išvykimas antrąjį kartą buvo dar sunkesnis nei pirmąjį, mat artimiausiu metu kelionė atgal į Foggia nenusimato. Vėlgi buvo sunku atsisveikinti su draugais, lydėti juos į traukinių stotį ir galvoti apie tai, kad dar po kelių dienų išvyksiu ir aš. Visada sunku skirtis su tuo, kas tau taip brangu. Man tenais brangu buvo viskas. Foggioj liko dalis mano sielos, o kiekvienas iš mano draugų pasiemė ir po gabaliuką mano širdies. Atsisveikinant, nežinant kada vėl pasimatysi, yra vienas sunkiausių dalykų gyvenime. Bet buvau dėkinga už kiekvieną sutiktą žmogų, naują draugą. Už visą tą drauge praleistą laiką. Už kiekvieną ašarą ir kiekvieną juokingą atsitikimą.

Taigi, kaip ir pirmąjį kartą, taip ir antąjį, grįžau namo į Lietuvą. Atgal pas šeimą, pas draugus, atgal į VGTU ir į savo įprastą gyvenimą. Sąžiningai – kasdien ilgiuosi Italijos, visų savo draugų, kuriuos sutikau per tuos devynis mėnesius praleistus ten, stiprios kavos, maisto ir triukšmo. Pasiilgau siestų, italų kalbos, saulės ir jūros. Aš atradau gyvenimą, vietą, kurioje iš tiesų norėčiau pasilikti.

Tad baigiant šį jau tikrai užsitęsusį straipsnį (jei jį vis dar galima pavadinti straipsniu J ) noriu paminėti dar keletą dalykų. Visi tie, kurie mąstot apie galimybę pasinaudoti ERASMUS programa ir išvykti studijų ar praktikos laikotarpiui – nedvejokit. Čiupkit šią progą ir ja pasinaudokit. ERASMUS‘as keičia žmonės. ERASMUS‘as atveria akis. ERASMUS‘as padeda atrasti save. Jei reikėtų palyginti save prieš ERASMUS‘ą ir po jo... skirtumas didžiulis! Tokios gyvenimo praktikos daugiau niekas nesuteiks. Nebijokit rizikuot, juk kas nerizikuoja – tas negeria šampano! Gyvenime reikia naudotis visom galimybėm, kurios jums suteikiamos. O ši – labai didelė. Taip, bus visko. Tikrai bus. Bet nuoširdžiai sakau – verta. Tikrai verta. Nes tai išliks amžinai. Kurkit savo ateitį, mąstykit plačiau, keliaukit. Niekada nežinai, kaip susiklostys gyvenimas, ką atrasit, ko išmoksit. Sutiksit pačių įvairiausių žmonių. Kartais keistų bepročių, kartais visiškai stereotipiškų, kartai labai kuklių, o kartais – tokių, kaip jūs patys. Linkiu jums rasti tokių draugų, kokių radau aš. Linkiu jums rasti save. ERASMUS‘as tam tikrai puiki proga. Kaip sakoma: „Once ERASMUS, always ERASMUS“. Ir tai yra tikra tiesa.