Erasmus patirtis Italijoje (3/4)

Taigi, į Lietuvą grįžau gyva sveika ir vis dar kupina daugybės įspūdžių. Tad jų vedama nieko nelaukiau ir nulėkusi į URD išsiaiškinau viską apie tarptautinę praktiką, mat trečio kurso pabaigoje manęs laukė gamybinės praktikos atlikimas ir negalėjau įsivaizduoti savęs jos atliekant niekur kitur, kaip tik užsienyje. Mintyse jau brendo planas grįžti atgal į Foggią. Draugai, bei šeima įkalbinėjo keliauti kur nors kitur, juk Europa didelė, bet man norėjosi grįžti namo, ten kur jaučiausi savo vietoje. Vasara Italijoje atlikinėjant praktiką... Ar gali būti geriau?

Kadangi specializuojuosi Tarptautinių ryšių vadyboje, parašiau į Foggia Universiteto Tarptautinių ryšių skyrių ir pasiteiravau, ar galėtų mane priimti ERASMUS praktikai vasaros laikotarpiui. Man šypsojosi sekmė ir buvau priimta. Užpildžiau visus reikiamus dokumentus, gavau vadovų sutikimus, nuėjau į dar vieną URD organizuotą interviu dėl išvykimo praktikos laikotarpiui ir... Ėmiau laukti vasaros, mat gavau teigiamą atsakymą – mane vėl siuntė atgal į Italiją. Turiu prisipažinti, kad nustebau atėjusi į interviu, nes tikėjausi nemažo antplūdžio trečiakursių, norinčių išvykti praktikuotis svetur. Tačiau mūsų buvo tik saujelė. Niekada nesupratau tokios mūsų studentų apatijos. Juk mes turim tokią progą išvykti! Ir reikalavimai tikrai nėra patys didžiausi. Būdama savo ERASMUS‘e girdėjau apie kitose šalyse vykstančius didžiulius atrankos konkursus, kai iš šimtų norinčių vyksta vos keletas. Tada sedėdavau ir mąstydavau, jog VGTU šansą suteikia visiem. Kai ėjau į pirmąjį savo interviu norėdama išvykti ERASMUS studijoms, į pokalbį atėjo virš šimto studentų vien iš Verslo vadybos fakulteto. Tiek trečiakursių, tiek ketvirtakursių, tiek magistrantų. Išsiuntė beveik visus! O žmonės sėdi rankas sudėję ir nenori niekur vykti. Pati ne kartą girdėjau kvailiausius pasiteisinimus, tokius kaip : tai manęs neišleis vaikinas/ mergina. Aš prastai moku anglų kalbą. Tai kaip aš tiek laiko būsiu be šeimos/draugų... Niekada nesupratau tokių pasiteisinimų. Šeima ir draugai visada liks šeima ir draugais, nesvarbu kur būsi. Kalbą išmokt ne bėda, noro tik reikia. Man nesuvokiama, kaip galima atsisakyti galimybės tobulėti, išbandyti save, kurti savo ateitį! Taip, aišku, kad baisu, bet gyvenime reikia išmokti perlipti per save. Reikia išmokti nugalėti savo baimes, kurioms labai dažnai net pagrindo nebūna. Mes juk bijom to, ko nesuprantam. O supratimas ateina su žiniomis bei praktika. Tokie mano pamąstymai ir dabar verda mano galvoje. Juk nėra ko bijoti! Nepamirškit, kad visada yra kelias atgal. ERASMUS‘as nėra tremtis. Jei nepatiko, nesiseka, kažkas nesigavo – visada galima grįžti atgal. Bet pabandyt juk verta! Patikėkit, dažniau tai tikrai išeina į gerą, o ne į blogą. Gyvenimiška patirtis mums visiems reikalinga, nes ateis tokia diena, kai išeisim iš gimtųjų namų, kai viskas pasikeis, kai niekas nepastums daryt vieną ar kitą dalyką. Kai teks būt savaraniškam ir gyvent pačiam su visu gėriu ir visu blogiu. Universitetas ne tik duoda teorines žinias, universitetas yra ir gyvenimo mokykla, kurią būtina praeiti, kad gautum visapusį išsilavinimą.

Mano pavasario semestras Lietuvoje pralekė pakankamai greitai, nes visos mintys sukosi apie grįžimą į Foggia ir laukiančią praktiką. Jau nebevykau į nepažįstamą šalį, nežinomą miestą. Keliavau namo. Patikėkit, jausmas buvo kaip tik toks. Kai birželio 2 – ą dieną vėl išlipau Foggia stotyje, užplūdo neapsakomas jausmas išvydus taip gerai pažįstamas vietas. Miestą, kuris vėl buvo mano namais.

Kaip ir pirmąjį kartą, mane vėl pasitiko ESN narys. Apgyvendinimo klausimas taip pat buvo išspręstas seniai prieš mano atvykimą. Mažas patarimas - tam, kad nekiltų problemų, tokius dalykus visada tvarkykit iš anksto. Geriausia – iš kart, kai sužinot, kad važiuojat į ERASMUS‘ą. Tokiu būdu tikrai turėsit kur gyvent, o atvykus nereikės ieškoti, kur apsitoti nakvynei vienai ar keliom dienom, nes pasirodo kambarys jums dar nėra paruoštas. Italai nors ir aptingę, tačiau ESN tikrai atsakingai tvarko apgyvendinimo klausimus, ypač jei jie yra pateikiami laiku. Nerašykit dieną prieš atvykstant, kad jum reikia buto/kambario, nes tikrai liksit prie suskilusios geldos nesvarbu kur bevažiuotumėt.

Pati praktika man sekėsi puikiai. Dirbau šauniame kolektyve, kuris visas, išskyrus mano vadovą, buvo sudarytas iš studentų atvykusių praktikos laikotarpiui. Kadangi grįžau vasaros pradžioje, susitikau su draugais, kurie buvo atvykę ERASMUS Foggia visiems metams. Buvau daugybę kartų išvadinta beprote, kad grįžau į Foggia antrą kartą. Ką gi.. Gyvenimas išmokė mane kliautis savo pačios nuomone. Aš norėjau čia grįžti dėl daugybės priežasčių. Kiek iš mūsų yra tie laimės kūdikiai, kurie gauna antrą šansą? Aš gavau ir pažadėjau sau jį išnaudoti visu 100% .

Mano praktika buvo įdomi, dirbau tarptautinių ryšių sektoriuje, o plačiau tai reiškia, kad sudarinėjau naujus kontraktus su kitų šalių universitetais, tvarkiau dokumentaciją, atlikinėjau įvairaus pobūdžio administracines funkcijas, atsakinėjau į oficialius laiškus ir atlikinėjau dar daug įvairiausių kitų darbų, kuriuos paskirdavo vadovas. Kolektyvas, kuriame dirbau, buvo šiltas ir draugiškas. Ir kaip visada – daugiatautis. Buvo ir turkų, ir lenkų, mergina iš Azerbaidžano, keli rumunai, ispanai, kiek vėliau atvyko viena čekė. Tas kultūrinis miksas leido pažinti daugybę dalykų iš naujo. Susidarė naujas draugų ratas. Galiu pasakyti, kad mano praktikos laikotarpis tam tikra prasme buvo geresnis už mano studijų laikotarpį. Galbūt ir dėl pačių žmonių, kurie jame buvo, o galbūt ir dėl to, kad mūsų buvo nedidelė grupelė. Pagrinde – dešimt žmonių (neskaitant vietinių draugų). Tai leido vienas kitą pažinti geriau, dalintis darbais, pavaduoti vienas kitą ir tiesiog artimiau susidraugauti. Nebuvom atskirti ir nuo ERASMUS‘ų, tad ir vėl kartu keliavom, kartu vakarieniavom, kartu juokėmės ir verkėm.