Nepaprastas laikas studijuojant Taivane

Nihao...taip kiniškai sveikinasi  žmonės ten, kur praleidau nuostabius penkis mėnesius. Išvažiuodama studijuoti rudens semestrui į Taivaną tikrai nemaniau, kad grįšiu su tiek daug įspūdžių ir gerų prisiminimų. Pamatyti šalį ir laiką praleisti nepamirštamai padėjo žmonės,  kurie pranoko visus mano lūkesčius.

Nė kiek neabejodama galiu patvirtinti tai, kad žmonės šiame pasaulio krašte yra vieni draugiškiausių, maloniausių, iš pažiūros gal net laimingiausi iš man kada nors tekusių sutikti žmonių. Tai išduoda nuolat besišypsantys jų veidai. Būtent jie ir padėjo man parsivežti tiek nuostabių akimirkų. Visgi niekas kitas, o žmonės, supantys aplinkui padėjo man išgyventi tą laiką, esant taip toli nuo namų bei geriau pažinti jų šalį. Taigi susipažinau su labai daug taivaniečių ir su kai kuriais ryšį palaikau iki šiol, grįžusi į Lietuvą. Vieni iš jų net prilygsta geriausiems draugams Lietuvoje. Tam, kad pažinti vienas kitą, taip toli esančią atvykėlę, kartais neužtekdavo papasakoti apie Lietuvą,  todėl paprašydavo paliesti nosies galiuką, tokį skirtingą nei jų.  Jie nė už ką neužmirš tavęs per gimtadienį, apipils atvirukais kiekviena proga su gražiausiais ir nuoširdžiausiais žodžiais, taps tikra šeima už 8 tūkstančių kilometrų.

Nors žmonės gatvėje dažnai žiūrėdavo ar net spoksodavo (ypač Douliou mieste, kur užsieniečių ne tiek jau ir daug), jie net nesudvejodavo padėti, kai tekdavo paprašyti pagalbos, net jei ir nemokėdavo angliškai. Kartą besišypsantis žmogus kitoje gatvės pusėje mums bežiūrint į žemėlapį pats priėjo padėti, o nuvažiavus į reikiamą vietą, privažiavo paklausti ar lengvai radome kelią.

Universitetas (labiau panašus į visą miestelį) padarė labai gerą įspūdį vos tik jį pamačius... Vos tik įvažiavus pasitinka didelis fontanas ir gražūs universiteto pastatai, tvarkinga aplinka; ypatingai gražūs medžiai su nukarusiais ilgais vijokliais dar geriau perduoda egzotišką Taivano atmosferą. Norintiems stropiai mokytis  yra suteiktos visos galimybės. Kiekvienam atvykstančiam studentui suteikiamas vadovas, kuris padės rašyti norimą tyrimą ar kitą darbą, suteiks informacijos bei padės visais kitais klausimais. Biblioteka 7-ame aukšte turi didelį anglų kalbos knygų skyrių, o virš jo esančioje salėje galima atsipalaiduoti žiūrint filmus. Užsienio studentams visais atvejais padės labai draugiškas kolektyvas tarptautinių ryšių skyriuje, kur pakvietę pietų picos, kiekvienam sugalvos po kinišką vardą. Ne išimtis ir dėstytojai, kurių artimas bendravimas su studentais taip pat padarė įspūdį. Su vadovu tekdavo pakeliauti po Taivaną, pietauti bei vakarieniauti (ką jau kalbėti apie paskolintą savo dukros dviratį). Kinų kalbos egzaminą teko laikyti universitete esančioje kavinėje, kur dėstytojas egzamino metu mus vaišino kokteiliu ir pyragaičiais. Visa tai sunkų būtų net įsivaizduoti Lietuvoje.

Apie maistą būtų galimą kalbėti ilgai ir tikrai nenuobodžiai, o ypač išalkus ir prisiminus kiekvieną patiekalą kurį teko valgyti. Ne tik skanu, bet ir pigu. Už kelis litus galėdavai likti sotus ir patenkintas. Nors racionas pasirodė labai siauras ir ne itin patiko pačioje pradžioje, vėliau patiekalų įvairenybė ir skonis mane stebino kiekvieną kartą. Nors visur gali pasiūlyti tik ryžių ir makaronų (retsykiais būdavo galima prisiminti ir bulvių skonį), patiekti visa tai jie turi tūkstančius būdų, vieni už kitus skaniau. Net grįžusi į Lietuvą neretai pasvajoju apie jų maistą, nors paprasčiausios bulvių košės su maltinukais niekad neiškeisčiau į ryžius su vištiena.

Neišdildomą įspūdį padarė ir Taivano gamtos grožis. Savaitgalius tarp studijų stengdavausi užpildyti kuo daugiau keliaujant, kartais net paaukojant mokymąsi. Visgi ne kasdien atsiduri tokioj egzotiškoj saloj, kur tiek daug nematyto grožio. Taivanas kiekvieną kartą sugebėdavo nustebinti vis iš naujo, o ypač kalnai. Didžiulį įspūdį paliko Taroko nacionalinis parkas, kur važinėjant su motoroleriais tarp milžiniškų uolų praleidome visą savaitgalį, kvėpuodami grynu kalnų oru.

Iš Taivano parsivežiau be galo daug įspūdžių, patyriau daug kultūrinių „šokų“, dėl ko niekuomet nebuvo pasidarę nuobodu.  Ir, be abejo, parsivežiau daug šilumos, kuri leidžia man išgyventi šią beprotiškai šaltą likusią žiemą, taip pat be galo daug pozityvios energijos, kurią stengiuosi perteikti kai kuriems abejingiems, greičiausiai šaltuko įkastiems ir paniurusiems Lietuvoje likusiems draugams. Jeigu atsirastų proga vėl ten nuvykti, nė kiek nedvejočiau.

Aistė Ūksaitė