„Avantiūra Italija“ arba Kaip Erasmus padėjo atrasti save

Apie Erasmus studijų mainus sužinojau gerokai anksčiau nei pradėjau studijuoti universitete ir nuo pat pradžių labai susižavėjau galimybe išvykti bent pusmečiui svetur, nes tai – neįkainojama patirtis. Radusi informaciją apie atranką išvykti į užsienio universitetą, kaipmat ėmiau tikrinti pasiūlymų sąrašą, o akys stabtelėjo ties Universita Degli Studi di Genova, Italija. Galvoje ėmė skambėti Toto Cutugno dainų melodijos, regėjau kalnus ir jūrą, didingus pastatus ir besišypsančius žmones. Abejonių nebuvo: Italija – mano numeris vienas! Laikas lėkte pralėkė ir visai nepastebėjau, kaip kalendoriuje apibraukta rugsėjo 23-ioji (studijų pradžia) atėjo. Visai nenutuokiau, kokie nesusipratimai ir atradimai temperamentingųjų italų krašte laukia...

   

Vos tik atvykusi į Genują patyriau šaltą dušą, absoliučiai kontrastingą tvyrojusiai lauke temperatūrai, mat jau prieš išvykdama radau būstą ir labai didžiavausi būsimaisiais naujais namais. Deja, pasakojimai apie „pro langą matomą jūrą ir girdimą jos ošimą“ buvo tik graži genujietiška idilė. „Ciao“ ištarė tuntas tarakonų, tamsa ir drėgmė. Tiesa, net ir norėjusi nelabai turėjau kur sprukti, – buvau sumokėjusi šeimininkui kelis mėnesius į priekį, todėl nusprendžiau priimti šį iššūkį. Antrasis šokas ištiko kitą rytą pasiekus universitetą – buvau informuota, jog visi mokomieji dalykai, kuriuos buvau kruopščiai išsirinkusi, neegzistuoja ir niekam nė motais, jog vis dar stūkso fakulteto internetinėje svetainėje. Tądien išliejau tiek ašarų, jog greičiausiai Ligūrijos jūros lygmuo bemaž pakilo. Bet, kita vertus, tą pačią dieną sutiktos dvi pagelbėti nusprendusios italės, dabar – artimiausi žmonės Genujoje. Jos ne tik šluostė ašaras ir bandė raminti, tačiau ir padėjo susiorientuoti mieste, surasti naujus mokomuosius dalykus bei užpildyti dokumentus. 

Pirmosios savaitės tiesiog praskriejo: valandų valandos praleistos eilėse tam, kad galėčiau gauti studento pažymėjimą ir užpildyti reikiamus dokumentus, pasimetimai ir atradimai mieste, bandymai (ne visada sėkmingi) susipažinti su dėstytojais ir suvokti, kokie jų lūkesčiai ir reikalavimai, nesibaigiantys auditorijų ieškojimai universiteto pastatuose, kurių daugiau nei septyni, bei išbandymai užgrūdinę, paruošę ateičiai...

Labiausiai likau nustebinta dėstytojų reakcijos, pamačius mane paskaitose. Tik vėliau pastebėjau, jog Genujoje tarsi tradicija, jog daugiau nei 80% studentų yra iš Ispanijos ir turi visai kitų Erasmus siekių nei žinių ir patirties akademinėje srityje įgijimo. Tačiau, kaip sakoma, kaip kaip moka – tas taip šoka. Pagrindiniai studijų Lietuvoje ir Italijoje skirtumai: kur kas menkesnis studentų aktyvumas paskaitose, studijos orientuotos tik į teoriją, egzaminai – pokalbis/diskusija, o aukščiausias vertinimas ne 10, o 30 balų. Na, ir tai, kad elektroninis paštas daugeliui profesorių vis dar nelabai suvokiamas išradimas. Be abejo, esti ir tokių dėstytojų, kurie sužavėjo patirtimi ir gebėjimu pateikti sudėtingą informaciją žaidimo forma. 

Esu tikra skirtumų ir panašumų tarp skirtingų kultūrų ieškotoja, tad nuolatos stengiausi lyginti švietimo sistemą gimtinėje ir Italijoje. Daugelis drauge besimokančių studentų liko sužavėti pasakojimų apie studijas Lietuvoje, mat čionykščiai neturi galimybės mokytis nemokamai, turi pirkti gausybę knygų, kurių kaina dažniausiai prasideda nuo 20 eurų, baigia studijas taip ir neįgavę praktinių žinių, taip reikalingų ateičiai. Be to, studentai turi galimybę pakeisti egzaminų datą arba pasirinkti iš kelių variantų, todėl dažniausiai baigę kursą visai neskuba ruoštis egzaminui, nukeldami pastarojo datą keliais mėnesiais, o kartais net ir metus į ateitį. Galų gale, susikaupia nemenka puokštė neišlaikytų egzaminų, o to rezultatas – studijų trukmė iš trijų ar penkių metų pavirsta į buvimą amžinu studentu. 

Kadangi sutartis tarp Universita Degli Studi di Genova ir Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto ne pusmečiui, o metams, tad su nekantrumu laukiau antrojo semestro pradžios. Antrasis semestras vėl pasveikino su nesusipratimais dėl mokomųjų dalykų, tačiau šįkart lietus iš akių nepabiro – turėjau patirties. Labai laukiau pavasario, mat ne tik pavargau nuo nesibaigiančio, Genujos gatves merkiančio lietaus, bet ir nekantravau vykti į Siciliją, o ypač savo akimis pamatyti Etną! Pamačiau. Ir ne tik Etną, bet ir pačią žydriausią jūrą, įviliojusią maudytis balandžio mėnesį, šurmuliuojančias gatves Palermo mieste, gardžiausią maistą ir su ašaromis akyse atsisveikinau su žodžiais nenupasakojamo grožio sala. Patys italai sako, jog tai – rojus. Linksiu galva – absoliuti tiesa.

Kiek vėliau aplankiau ir sostinę Romą, kuri nepaliko tokio didelio įspūdžio, kokio tikėjausi. Pastatai tokie gigantiški, jog jaučiausi mažytė ir gūžiausi, tuntai turistų, besistengiančių užfiksuoti jų džiugiausią gyvenimo akimirką. Būtent pastarosios kelionės metu suvokiau, jog veikiausiai esu kito tipažo keliautoja, mėgstanti kur kas mažiau lankomas ir liaupsinamas vietas. Įrodymas – meilė iš pirmo žvilgsnio Neapoliui. Daugelis bandė atkalbėti ir gąsdino istorijomis apie neva visur siautėjančią mafiją ir nusikaltimus kiekviename žingsnyje. Diagnozė: visa tai, mano galva, pasenusios istorijos. Patikrinau savo kailiu – nei dieną, nei naktį mafijos tėtušių nesutikau. Greičiau buvau įsisukta į Neapolio kultūros ratą ir visai nebenorėjau grįžti atgal. 

Paskutinysis nuotykis – Kanai. Net svajoti nesvajojau, jog turėsiu galimybę savo akimis pamatyti raudonąjį „Festival de Cannes“ kilimą, pasimėgauti kino seansu, nusifilmuoti promo filmuke „Ariano International Film Festival“, į kurį vėliau buvau pakviesta dirbti. 

Antrojo semestro metu sutikti dėstytojai suteikė ne tik žinių ir įkvėpimo, tačiau ir davė patarimų, susijusių su būsimojo bakalaurinio darbo tema bei rekomendavo naudingą literatūrą. Labai nudžiugino ir lankstumas, mat netgi keturi iš šešių pavasario semestre dėsčiusiųjų paskatino analizuoti temas, susijusias su Lietuva.

Žvelgiant atgal norisi ir juoktis, ir verkti. Kiek daug patirta, pamatyta, užfiksuota ne tik fotoaparatu ar kamera, bet, visų svarbiausia, – atmintyje. Nuolatos kartoju, jos esu be proto dėkinga Vilniaus Gedimino Technikos Universitetui už suteiktą galimybę patirti didžiausią gyvenimo nuotykį. Studijos užsienyje padėjo ne tik papildyti žinių bagažą, išmokti užsienio kalbą, sutikti įkvepiančių dėstytojų, bet ir susirasti draugų, pakeliauti po pasakiškas vietas ir geriau suvokti itališką la dolce vita bei subrandinti asmenybę. Erasmus studijų mainai – geriausia kas iki šiol buvo įrašyta mano prisiminimų knygoje.

Gintarė Adomaitytė