„Pietų Korėja priėmė mane išskėstomis rankomis“: Evelinos studijos Hanyang universitete

Svajonės pildosi, tik reikia nenuleisti rankų ir siekti užsibrėžtų tikslų. Šiemet baigiau Vilniaus Gedimino technikos universitetą, Ekonomikos inžinerijos magistrą. Paskutinį studijų semestrą praleidau studijuodama Pietų Korėjoje, Seule, Hanyang universitete. Paskutiniai keturi mėnesiai prabėgo beprotiškai greitai, tačiau ilgam liko mano atmintyje. Namo grįžau daugiau nei su 50 kg bagažu, tačiau prisiminimų ir patirties aš parsivežiau su savimi kur kas daugiau. Maža mano širdies dalelė liko Seule.

Kelionės tikslas buvo geriau pažinti Pietų Korėjos kultūrą bei pagilinti studijų žinias magistro tema, kitaip pažvelgti į studijuojamą dalyką. Aš džiaugiuosi, kad galėjau mokytis iš geriausių, bei pasidalinti savo studijų žiniomis su kitais. Mokėmės vieni iš kitų. Šios kelionės metu susipažinau su žmonėmis iš įvairių pasaulio šalių, kurie padėjo kitaip į viską pažvelgti. Svarbiausias dalykas kurį išmokau, kad visi, nepriklausomai nuo tautybės, lyties ar odos spalvos, esame vienodi, žmogus = žmogus. Mes visi norime mylėti, taikos pasaulyje ir smagiai leisti laiką kartu, semtis žinių ir patirties.

Nors studijoms reikėjo skirti daug dėmesio ir laiko, tačiau turėdama truputį laisvo laiko stengiausi geriau pažinti P. Korėją, nes knygose skaityti yra viena, pačiam tai patirti – visai kas kitą. Kad geriau pažinčiau P. Korėjos kultūrą bendravau su vietiniais studentais, pasirinkau studijuoti korėjiečių kalbą. Laisvalaikį su draugais leidžiau lankydamasi muziejuose, šventyklose, dalyvaudama tradicinėse šventėse, kas kart išbandydama vis kitą tradicinį maistą, ragavau ir gatvėse gaminamą maistą, kopiau į Bukhansan kalną palydėti saulės ir t. t.

P. Korėja priėmė mane išskėstomis rankomis. Žmonės labai draugiški, linkę padėti. Tiktai neapsigaukite jei pirmas užkalbintas žmogus pabėgs nuo jūsų, tai gali būti tik todėl, kad jie drovisi kalbėti angliškai. Tačiau būna ir taip, kad kavos kavinėse pastebėję sėdintį vienišą užsienietį jie prisėda šalia, kad pabendrautų. Pasirodo anglų kalbos kursai ten labai brangūs, o taip jie nemokamai lavina savo anglų kalbos žinias.

Visa mano kelionė buvo pilna nuotykių, pradedant pirmąja diena, kai taksistas mane išleido Seulo siauroje gatvelėje daugiaaukščių namų apsuptyje, kuris vienas iš jų turėjo būti mano bendrabutis, ir nuvažiavo, o aš likau stovėti viduryje gatvės su lagaminais kaitinant saulei. Visi užrašai ant aplinkinių namų buvo korėjietiškų ženklų ir niekas nekalba angliškai. Visa tai prisiminus dabar tik ima juokas, bet tuo momentu juoktis visai nesinorėjo. Gerai, kad korėjiečiai yra paslaugūs ir gan smalsūs žmonės, tad viena moterytė pamačiusi kaip dairausi į visas puses man ranka parodė į mano bendrabučio duris. Įėjus į vidų registratūroje nieko nebuvo, todėl nežinojau ar tas bendrabutis, kurį buvau rezervavusi. Teko vėl išeiti į lauką ir atsisėdusi ant lagamino bandžiau susisiekti su savo mentore (korėjiete). Visa laimė, kad buvo internetas, nes europietiškos kortelės ten neveikia. Po dviejų valandų mane vidun pasikvietė bendrabučio vadybininkas, kuris angliškai visai nekalbėjo, todėl bendrauti teko tik interneto pagalba bei tarpininkaujant mano mentorei.

Viena smagesnių istorijų buvo ir tai, kaip aš pirmą dieną norėdama nepavėluoti į paskaitas išėjau dviem valandomis anksčiau, nors mano bendrabutis visai šalia universiteto miestelio, bet galiausiai į paskaitą pavėlavau 20 min. Mano tvarkaraštyje nebuvo nurodyta tiksli vieta, tad teko klausinėti miestelyje sutiktų studentų kur galėčiau rasti auditoriją, kurioje vyks paskaita. Misija buvo tikrai nelengva, nes visas universiteto miestelis įsikūręs kalvotoje vietoje, todėl pagal studentų suteiktą labai skirtingą informaciją man teko eiti tai į kalną aukštyn, tai žemyn nuo kalno, o kur dar begalės laiptelių. Kad lengviau įsivaizduoti teritorijos dydį, tai universiteto miestelį pereiti greitu žingsniu užtrunki apie 30 min. Šis pasivaikščiojimas man suteikė galimybę susipažinti beveik su visu universiteto miesteliu. Žmonės buvo tikrai draugiški ir visi bandė man pagelbėti, o aš vis keliavau jų nurodytomis kryptimis. Smagiausia, kad po dviejų valandų vaikščiojimo aš vėl atsidūriau toje pačioje vietoje iš kur pradėjau savo paieškas. Maniau kad teks praleisti paskaitą, bet tuo metu vienas dėstytojas pasisiūlė mane palydėti, nes auditorija buvo visai priešingoje miestelio pusėje.

Kelionės metu gyvenau tradiciniame studentų bendrabutyje, kur kiekvienas turi savo kambarį su visais patogumais ir dalintis reikia tiktai virtuve. Čia nuotykių irgi neišvengta. Pirmomis dienomis mane labai stebino, kad man įėjus į virtuvę korėjiečiai pabėgdavo, arba einant man koridoriumi jie grįždavo atgal į savo kambarį. Po kelių savaičių jie apsiprato prie mano viešnagės, nes kaip vėliau aš supratau, kad šis bendrabutis buvo skirtas tik korėjiečiams.

P. Korėjoje labai populiaru visą laiką rankoje laikyti šaltą kavą. Kai lauke buvo virš 25oC, tai suprantama, bet orams atvėsus, šaltos kavos gėrimas man buvo nesuprantamas. Atkreipiau dėmesį, kad korėjiečiai labai daug geria vandens, todėl visuomet su savimi nešiojasi buteliukus su vandeniu. P. Korėjoje beveik visur gali nemokamai prisipilti vandens.

P. Korėją tikrai drąsiai galima vadinti ryžių šalimi. Ryžių galima rasti beveik visuose patiekaluose. Keisčiausia buvo tai, kad net arbata, saldainiai, spurgos ten gaminami iš ryžių. Man buvo labai įdomu, kai užsisakius maistą kavinėje visada gaudavai Kimčį – tradicinį patiekalą (labai aštrūs keisto kvapo kopūstai). Tiesa, nenustebkite jei vietoje peilio gausite žirkles, korėjiečiai įpratę mėsą, makaronus bei visą kitą karpyti. Kaip aš juokauju savo draugams, vegetarams nepatariu važiuoti, nes vaisiai ir daržovės tikrai brangūs. Tačiau kas nemėgsta gaminti, tai ši šalis kaip tik Jums, nes čia pigiau pavalgyti restorane nei pačiam pasigaminti.

Dar vienas fenomenas, tai kondicionieriai. Kai lauke buvo labai karšta, tai metro ir parduotuvėse ar auditorijose kondicionieriai buvo įjungti visu pajėgumu ir galėjai pasijausti tarsi būtum šaldytuve, todėl pirmomis savaitėmis daug studentų buvo peršalę ir teko gydytis. Tuo tarpu orams atvėsus, buvo priešingai, važiuojant metro buvo labai karšta.

Viena mano įsimintiniausia kelionė buvo į DMZ (angl. Demilitarized Zone – demilitarizuota zona tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos). Dėl neramumo Šiaurės Korėjoje kelionė buvo net du kartus neįvyko. Apžiūrėjom Pietų Korėjos pusėje įrengtą būstinę ir kelias minutes galėjom žvilgtelėti į tokios pat paskirties pastatą Šiaurės Korėjoje. Taip pat teko apsilankyti tunelyje, kuris jungia Šiaurės ir Pietų Korėją.

O kur dar trumpos atostogos Japonijoje, Hong Konge ir Kinijoje (Pekinas). Gėda neaplankyti kitų Azijos šalių, kai atstumai nėra tokie dideli ir bilietų kainos taip stipriai ,,nesikandžioja“.