Nebijokite iššūkių ir pažinkite naujas kultūras: Edvardo studijų mainų patirtis Pietų Korėjoje
Prieš pradedant norėčiau Jus padrąsinti - tikėkit savimi. Aš tikėjau savimi ir man PAVYKO!
Mano vardas Edvardas, esu Vilniaus Gedimino Technikos universiteto Nekilnojamo Turto vadybos studentas. Šias metais baigiau antrą kursą ir paskutinįjį (pavasario) semestrą praleidau Pietų Korėjoje. Gyvenau Daegu, trečiame pagal dydį mieste, o mokiausi Kyungpook nacionaliniame universitete.
Neslėpsiu, Pietų Korėja mane labai sužavėjo, bet kartu ir stebino. Ten tiek daug spalvų, o pastatai tokie dideli! Pavyzdžiui Kyungpook nacionalinio universiteto plotas yra Saulėtekio dydžio. Universitete dirba apie 1800 darbuotojų, o per metus čia mokosi daugiau nei 25000 studentų.
Gyvenau universiteto bendrabutyje, tad kultūrinius skirtumus pastebėti buvo nesunku. Mano bendrabučio pastatas buvo suskirstytas į 2 dalis: vaikinų ir merginų. O ir liftai čia atskiri – vienas liftas važiuoja tik į merginų gyvenamuosius aukštus, o kitas - tik į vaikinų. Na ir savaime suprantama, kad tiek vaikinams, tiek merginoms yra griežtai draudžiama svečiuotis vieni pas kitus. Už taisyklių pažeidimą, universitetas negailestingai iškrausto studentą. O išsinuomoti butą ar kambarį semestro vidury, patikėkite, šiame milijoniniame mieste yra sunku.
Labai įdomi korėjiečių kultūros ypatybė – tai pagarba vyresniajam. Kaip ir daugelyje Azijos šalių, čia sveikinantis su vyresniais žmonėms būtina nusilenkti. Ir visai nesvarbu, ar tai tavo geriausias draugas, ar didžiausias priešas, šis ritualas neišvengiamas. Taip pat, paimant ar perduodant daiktus, privalai tai daryti dviem rankomis, nes taip išreiškiama pagarba.
O žmonės? Kokie gi korėjiečiai yra? Manau šią tautą galima būtų apibūdinti keliais būdvardžiais: draugiški, išdidūs, praktiški ir įsitempę. Tai draugiška tauta, jie visada yra pasiruošę padėti. Jei jau atsitikdavo taip, jog nežinodavau kelio, tai visada klausdavau kelių žmonių, nes tik taip būdavau tikras, kad einu teisinga kryptimi. Klausiate kodėl? Nes Pietų Korėjoje žmonės niekada neprisipažins, kad kažko nežino. Tikrai keista, bet jie geriau pameluos, nei ištars žodį “nežinau”. Galit tik įsivaizduoti kiek daug painiavos buvo pačioje pradžioje! Dar korėjiečiai dažnai kalbina užsieniečius gatvėse ar kavinėse, nes taip jie gali patobulinti savo anglų kalbos žinias nemokamai. Čia anglų kalbos pamoka kainuoja apie 20-30 EUR, o pašnekesiai gatvėje juk nemokami. Na, ar gi tai nepraktiška tauta?
Vis tik yra ir liūdnų dalykų Pietų Korėjoje – tai stresas. Jis jaučiamas visur: gatvėje, universitete, bendrabutyje. Nuo mažens vaikai yra įsprausti į nematomus rėmus. Jie turi gerai mokytis mokykloje, kad įstotų į gerą universitetą. Universitete mokslai taip pat turi puikai sektis, kad vėliau galėtum susirasti gerai apmokamą darbą. O tada beprotiškos valandos, viršvalandžiai ir nežmoniški darbo krūviai. Tikras užburtas ratas.
Jau praėjo šiek tiek laiko ir susigyvenau su įspūdžiais. Manau, mano patirtis Pietų Korėjoje yra neįkainojama – sutikau daug puikių žmonių, pamačiau nuostabių vietų ir išmokau daug naujų dalykų. Tikrai norėčiau sugrįžti į šią šalį... O žinot, aš tikiu, nes kaip jau minėjau pradžioje – aš tikėjau savimi ir man pavyko kartą. Tad tikrai pavyks ir antrą!
Mano vardas Edvardas, esu Vilniaus Gedimino Technikos universiteto Nekilnojamo Turto vadybos studentas. Šias metais baigiau antrą kursą ir paskutinįjį (pavasario) semestrą praleidau Pietų Korėjoje. Gyvenau Daegu, trečiame pagal dydį mieste, o mokiausi Kyungpook nacionaliniame universitete.
Neslėpsiu, Pietų Korėja mane labai sužavėjo, bet kartu ir stebino. Ten tiek daug spalvų, o pastatai tokie dideli! Pavyzdžiui Kyungpook nacionalinio universiteto plotas yra Saulėtekio dydžio. Universitete dirba apie 1800 darbuotojų, o per metus čia mokosi daugiau nei 25000 studentų.
Gyvenau universiteto bendrabutyje, tad kultūrinius skirtumus pastebėti buvo nesunku. Mano bendrabučio pastatas buvo suskirstytas į 2 dalis: vaikinų ir merginų. O ir liftai čia atskiri – vienas liftas važiuoja tik į merginų gyvenamuosius aukštus, o kitas - tik į vaikinų. Na ir savaime suprantama, kad tiek vaikinams, tiek merginoms yra griežtai draudžiama svečiuotis vieni pas kitus. Už taisyklių pažeidimą, universitetas negailestingai iškrausto studentą. O išsinuomoti butą ar kambarį semestro vidury, patikėkite, šiame milijoniniame mieste yra sunku.
Labai įdomi korėjiečių kultūros ypatybė – tai pagarba vyresniajam. Kaip ir daugelyje Azijos šalių, čia sveikinantis su vyresniais žmonėms būtina nusilenkti. Ir visai nesvarbu, ar tai tavo geriausias draugas, ar didžiausias priešas, šis ritualas neišvengiamas. Taip pat, paimant ar perduodant daiktus, privalai tai daryti dviem rankomis, nes taip išreiškiama pagarba.
O žmonės? Kokie gi korėjiečiai yra? Manau šią tautą galima būtų apibūdinti keliais būdvardžiais: draugiški, išdidūs, praktiški ir įsitempę. Tai draugiška tauta, jie visada yra pasiruošę padėti. Jei jau atsitikdavo taip, jog nežinodavau kelio, tai visada klausdavau kelių žmonių, nes tik taip būdavau tikras, kad einu teisinga kryptimi. Klausiate kodėl? Nes Pietų Korėjoje žmonės niekada neprisipažins, kad kažko nežino. Tikrai keista, bet jie geriau pameluos, nei ištars žodį “nežinau”. Galit tik įsivaizduoti kiek daug painiavos buvo pačioje pradžioje! Dar korėjiečiai dažnai kalbina užsieniečius gatvėse ar kavinėse, nes taip jie gali patobulinti savo anglų kalbos žinias nemokamai. Čia anglų kalbos pamoka kainuoja apie 20-30 EUR, o pašnekesiai gatvėje juk nemokami. Na, ar gi tai nepraktiška tauta?
Jau praėjo šiek tiek laiko ir susigyvenau su įspūdžiais. Manau, mano patirtis Pietų Korėjoje yra neįkainojama – sutikau daug puikių žmonių, pamačiau nuostabių vietų ir išmokau daug naujų dalykų. Tikrai norėčiau sugrįžti į šią šalį... O žinot, aš tikiu, nes kaip jau minėjau pradžioje – aš tikėjau savimi ir man pavyko kartą. Tad tikrai pavyks ir antrą!
Edvardas Ogonovskis
SF, BA 2 kursas, NTVf-14/1, studijavo Kyungpook National University (Pietų Korėja), 2015-2016 m. m. pavasario semestras
Komentarai
Rašyti komentarą