Monikos Erasmus+ praktika prestižinėje Venecijos architektūros bienalėje

I

Baigusi bakalauro studijas VGTU Architektūros fakultete išvykau į praktiką vienoje svarbiausių pasaulyje architektūros parodų – Venecijos architektūros bienalę. Galime didžiuotis, jog Lietuva pirmą kartą dalyvavo šiame renginyje. Mūsų debiutas įvyko su Baltijos paviljonu, kurį pristatė trys šalys – Estija, Latvija ir Lietuva. Parodos iniciatoriai – devyni jauni architektai ir menininkai iš trijų Baltijos šalių, kurių projektas turėjo laimėti tris atskirus nacionalinius konkursus, kad įgytų teisę pristatyti savo regioną Venecijos bienalėje. Šie savo sričių profesionalai ir tapo mano vadovais ir mokytojais Erasmus+ praktikos metu.

Vieno Lietuvos architekto žodžiais, Venecijos bienalės aplankymą galima prilyginti trejiems metams architektūros kursų. Turėjau galimybę šiuose kursuose dalyvauti du mėnesius – ne vien kaip lankytojas, bet ir pažinti bienalę iš vidas. Praktika padėjo iš naujo įsitikinti, koks platus yra architektūros tyrimų laukas, kokia daugybė žmonių kuriamo pasaulio veiksnių turi įtakos architektūriniams sprendimams. Venecijos bienalėje atvirai susitinka politika, ekonomika, geologija, menas, istorija, architektūra. Baltijos paviljone šios sąvokos įgauna bendrą vektorių ir yra nagrinėjamos kaip viršutinis antropoceno sluoksnis. Suvokimo lauką dar labiau praplečia lygiagrečiai architektūros vysktančios teatro, kino bienalės. Vasarai einant į pabaigą kultūrinė terpė Venecijoje tampa itin tiršta. Tai viena iš vietų , kuriose gali bandyti užčiuopti dabartį.

II

Venecija pasitiko kaitra ir dryžuotais uodais. Karštis, drėgmė ir nešvara įsigėrę į Venecijos gatvelių labirintą.  Viena yra perskaityti, kita – pajusti. Reikia trupučio laiko adaptacijai: fiziškai priprasti prie naujos vietos ir įgauti magiškų galių, kad prakalbintum italus angliškai. Kelią iki darbo tenka išmokti mintinai – skubant nei iš stringančių offline žemėlapių, nei iš perkaitusių italų daug pagalbos negausi. Patogumo dėlei taip pat įsimenu kelią iki supermarketo. Kai šie etapai praeiti, galima atsiversti Erasmus+ Learning Agreement ir prisiminti, ką gi turėčiau pasiekti per tuos du ateinančius mėnesius. Iš pradžių kuratorių surašyti uždaviniai ir tikslai atrodo tokie pat mistiški kaip ir skaitant juos Lietuvoje, tačiau su kiekviena nauja diena, perskaitytu tekstu, po kiekvieno pokalbio su eiliniu neįtikėtinai įdomiu lankytoju paviljone ar kitų šalių paviljonų savanoriais vakare su Spritzu rankoje surašytų punktelių reikšmė tampa vis aiškesnė. Kuratorių per atrankos pokalbį užduota mantra – svarbiausia savistaba – tampa kasdieniu ritualu, padedančiu įvertinti savo sukauptas žinias ir keltis naujus uždavinius.

Taip vyksta mano intensyvūs architektūros kursai Venecijoje, bet neapleidžia mintis, kad kažką pamirštu, kad mano veikla galbūt galėtų būti prasmingesnė. Tada susiformuoja mintis, kad dirbti privalau ne tik dėl asmeninio tobulėjimo, bet ir dėl organizacijos – šiuo atveju Baltijos paviljono – tobulėjimo ar bent jau dėl jo sklandaus ir turiningo gyvavimo. Iš šiandienos perspektyvos galiu įvertinti, jog šis supratimas nepakeičia mano veiksmų, bet transformuoja emociją, su kuria juos atlieku. Tokia patirtis bus tikrai naudinga bet kurioje ateities darbovietėje – kiekviena, net ir menkiausia, užduotis turi prasmę, kai supranti ir vertinti savo organizacijos veiklą. Na, žinoma, patartina organizaciją pasirinkti pagal savo interesus, kad prasmę surastum anksčiau, nei nusivylęs nuspręsi palikti darbovietę.

III

p.s.

Į Lietuvą grįžau įsikvėpusi profesiniam gyvenimui ir stojimui į magistrantūros studijas, įgavusi naujos patirties ir nuostabių pažinčių. Rekomenduoju kiekvienam.

IV

p.s.s.

Jaučiu poreikį atskirai padėkoti VGTU URD darbuotojoms už pagalbą ir šiltą bendravimą visos praktikos metu.  

Monika Jocytė, AF, atliko praktiką Venecijos architektūros bienalėje (Italija), 2015-2016 m. m.