Gintarės Erasmus+ studijos ir nuotykiai Inha universitete, Pietų Korėjoje
Trečio kurso paskutinį semestrą praleidau Pietų Korėjoje. Gyvenau Incheon, kuris yra trečias didžiausias pagal populiaciją miestas, esantis visai šalia Seulo. Šiame mieste gyvena tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje. Studijavau Inha universitete.
Man buvo didžiulis iššūkis keliauti į Pietų Korėją vienai, nes tai buvo mano pirmas skrydis taip toli. Bet, kaip visada be nuotykių neapsieinu, taip ir Pietų Korėjoje. Pirmasis nuotykis buvo nelinksmas, nes vos tik nuskridus ir susiradus bankomatą, sužinojau, kad negalių išsigryninti pinigų iš savo kortelės. Svarbiausia, prieš išskrisdama buvau nuėjus į banką ir pasidomėjau, ar galėsiu naudotis savo kortele. Jie man tvirtino, kad galėsiu. Bet pasisekė, kad Korėjoje labai lengva atsidaryti banko sąskaitą, jeigu esi jų studentas. Kitas nuotykis buvo toks, kad tarptautinio skyriaus darbuotojai nesitikėjo, kad aš būsiu be vizos. Jie buvo labai nustebę, bet buvo malonūs ir padėjo man. Iš tokių pirmųjų savaičių nuotykių pasimokiau, tad siūlyčiau tiems, kas važiuos į Inha universitetą, būti įsitikinus dėl banko kortelių veikimo ir, jei įmanoma, vizas pasidaryti dar būnant Lietuvoje.
Gyvenau universiteto bendrabutyje, Vilniuje taip pat gyvenu VGTU bendrabutyje, todėl iškart galėjau įvertinti kultūrinius skirtumus. Merginos ir vaikinai gyveno skirtingose bendrabučio pusėse. Merginų pusė buvo labiau saugoma negu vaikinų, nes pro vartus praeiti galėdavau tik nuskenavusi savo piršto antspaudą. Apsaugos taisyklės buvo itin griežtos: kiekviename aukšte buvo po kamerą, o jei pažeisi kokią taisyklę, tave gali išmesti iš bendrabučio.
Labiausiai įsiminė naktinis Korėjos gyvenimas. Kai išeidavau vakarieniauti ar pasivaikščioti į miestą, ten visada būdavo daug žmonių ir šviesų. Man, kilusiai iš nedidelio miesto, pamatyti tiek daug žmonių vienoje vietoje buvo neįprasta. Bet kai ateidavo metas tarpiniams atsiskaitymams arba egzaminams laikyti, gatvės būdavo tuščios. Studentai prieš atsiskaitymus daug mokydavosi ir neturėjo laiko eiti valgyti į miestą. Tarp korėjiečių studentų vyksta didžiulė konkurencija, o per dieną gali tekti laikyti kelius egzaminus.
Kiekvieną dieną valgydavau skirtingus patiekalus mieste, nes bendrabutyje buvo draudžiama gaminti. Prieš atvykdama negalėjau valgyti aštraus maisto, bet dabar mano mėgstamiausias maistas yra būtent aštrus.
Patys korėjiečiai yra labai malonūs ir paslaugūs. Jeigu nežinodavai, kur eiti, jie visada stengdavosi pagelbėti, net ir gerai nemokėdami anglų kalbos. Vyresni žmonės dažniau atkreipdavo dėmesį į mane, net atsisukdavo dar sykį pasižiūrėti. Buvau girdėjusi, kad kartais korėjiečiai gali užkalbinti tiesiog gatvėje, bet nesitikėjau, kad man taip gali atsitikti. Vieną vakarą, grįžtant po vakarienės, mane ėmė ir užkalbino. Net pasimečiau, galvojau, kad ne su manim kalba. Kuomet antrą kartą užkalbino, supratau, kad mane. Pasirodo, jie taip daro, nes nori pasipraktikuoti anglų kalbą.
Keliauti buvo sunku, nes paskaitų lankomumas buvo itin svarbus, negalėdavau be priežasties praleisti paskaitų. Tuo tarpu mano tvarkaraštis buvo sudarytas kiekvienai dienai. Tačiau, jei nei kiek nepakeliausi po šalį ir jos nepažinsi, tada negalėsi sakyti, kad buvai Erasmus’e. Man teko praleisti keletą paskaitų, kad galėčiau nukeliauti į Busan, kuris yra antras pagal dydį miestas Korėjoje. Ten labiausiai įsiminė žuvų turgus, jame pirmą kartą pamačiau kaip aštuonkojis bando pabėgti nuo pardavėjo. Nuvykus į Busan būtina aplankyti žuvų turgų, kuriame gali gauti šviežių jūrų gėrybių ir ten pat jų paragauti. Labiausiai įsiminė, kaip mano draugė bandė valgyti sukarpytas gyvo aštuonkojo kojas, kurios judėjo lėkštėje. Siūlė ir man, bet aš nebuvau tokia drąsi kaip ji. Šalia mūsų sėdėjo rusų pora, jie net stebėjo kaip ji valgo ir vėliau net paklausė, koks skonis.
Daug kas galvodavo, kad aš esu rusė, o kai pasakydavau, kad lietuvė, nežinojo, kur tokia šalis yra. Mano korėjiečių kalbos dėstytojas galvojo, kad aš ir vaikinas iš Austrijos kalbame ta pačia kalba. Per paskaitą reikėjo išversti korėjietišką tekstą į savo gimtąją kalbą ir dėstytojas to vaikino klausė, ar jis suprato, ką pasakiau.
Visiems įspūdžiams susigulėjus, manau, kad ši patirtis išliks ilgam. Jei galėčiau, vėl kartočiau, nes jau pasiilgau Pietų Korėjos ir jos žmonių, o ypač ten sutiktų naujų draugų. Kas planuoja, bet nežino, ar tikrai nori išvykti studijuoti semestrui į užsienį, siūlyčiau tiesiog nemąstyti, o imti ir važiuoti. Vėliau galite gailėtis, kad nepasiryžot. Kai grįžau, kalbėjau su vienu savo pažįstamu, kuris tris metus dvejojo, o dabar suprato, kad reikėjo bandyti. Ir nebijokite vykti vieni, nes tuomet galite patirti daugiau nuotykių!
Man buvo didžiulis iššūkis keliauti į Pietų Korėją vienai, nes tai buvo mano pirmas skrydis taip toli. Bet, kaip visada be nuotykių neapsieinu, taip ir Pietų Korėjoje. Pirmasis nuotykis buvo nelinksmas, nes vos tik nuskridus ir susiradus bankomatą, sužinojau, kad negalių išsigryninti pinigų iš savo kortelės. Svarbiausia, prieš išskrisdama buvau nuėjus į banką ir pasidomėjau, ar galėsiu naudotis savo kortele. Jie man tvirtino, kad galėsiu. Bet pasisekė, kad Korėjoje labai lengva atsidaryti banko sąskaitą, jeigu esi jų studentas. Kitas nuotykis buvo toks, kad tarptautinio skyriaus darbuotojai nesitikėjo, kad aš būsiu be vizos. Jie buvo labai nustebę, bet buvo malonūs ir padėjo man. Iš tokių pirmųjų savaičių nuotykių pasimokiau, tad siūlyčiau tiems, kas važiuos į Inha universitetą, būti įsitikinus dėl banko kortelių veikimo ir, jei įmanoma, vizas pasidaryti dar būnant Lietuvoje.
Gyvenau universiteto bendrabutyje, Vilniuje taip pat gyvenu VGTU bendrabutyje, todėl iškart galėjau įvertinti kultūrinius skirtumus. Merginos ir vaikinai gyveno skirtingose bendrabučio pusėse. Merginų pusė buvo labiau saugoma negu vaikinų, nes pro vartus praeiti galėdavau tik nuskenavusi savo piršto antspaudą. Apsaugos taisyklės buvo itin griežtos: kiekviename aukšte buvo po kamerą, o jei pažeisi kokią taisyklę, tave gali išmesti iš bendrabučio.
Labiausiai įsiminė naktinis Korėjos gyvenimas. Kai išeidavau vakarieniauti ar pasivaikščioti į miestą, ten visada būdavo daug žmonių ir šviesų. Man, kilusiai iš nedidelio miesto, pamatyti tiek daug žmonių vienoje vietoje buvo neįprasta. Bet kai ateidavo metas tarpiniams atsiskaitymams arba egzaminams laikyti, gatvės būdavo tuščios. Studentai prieš atsiskaitymus daug mokydavosi ir neturėjo laiko eiti valgyti į miestą. Tarp korėjiečių studentų vyksta didžiulė konkurencija, o per dieną gali tekti laikyti kelius egzaminus.
Patys korėjiečiai yra labai malonūs ir paslaugūs. Jeigu nežinodavai, kur eiti, jie visada stengdavosi pagelbėti, net ir gerai nemokėdami anglų kalbos. Vyresni žmonės dažniau atkreipdavo dėmesį į mane, net atsisukdavo dar sykį pasižiūrėti. Buvau girdėjusi, kad kartais korėjiečiai gali užkalbinti tiesiog gatvėje, bet nesitikėjau, kad man taip gali atsitikti. Vieną vakarą, grįžtant po vakarienės, mane ėmė ir užkalbino. Net pasimečiau, galvojau, kad ne su manim kalba. Kuomet antrą kartą užkalbino, supratau, kad mane. Pasirodo, jie taip daro, nes nori pasipraktikuoti anglų kalbą.
Keliauti buvo sunku, nes paskaitų lankomumas buvo itin svarbus, negalėdavau be priežasties praleisti paskaitų. Tuo tarpu mano tvarkaraštis buvo sudarytas kiekvienai dienai. Tačiau, jei nei kiek nepakeliausi po šalį ir jos nepažinsi, tada negalėsi sakyti, kad buvai Erasmus’e. Man teko praleisti keletą paskaitų, kad galėčiau nukeliauti į Busan, kuris yra antras pagal dydį miestas Korėjoje. Ten labiausiai įsiminė žuvų turgus, jame pirmą kartą pamačiau kaip aštuonkojis bando pabėgti nuo pardavėjo. Nuvykus į Busan būtina aplankyti žuvų turgų, kuriame gali gauti šviežių jūrų gėrybių ir ten pat jų paragauti. Labiausiai įsiminė, kaip mano draugė bandė valgyti sukarpytas gyvo aštuonkojo kojas, kurios judėjo lėkštėje. Siūlė ir man, bet aš nebuvau tokia drąsi kaip ji. Šalia mūsų sėdėjo rusų pora, jie net stebėjo kaip ji valgo ir vėliau net paklausė, koks skonis.
Daug kas galvodavo, kad aš esu rusė, o kai pasakydavau, kad lietuvė, nežinojo, kur tokia šalis yra. Mano korėjiečių kalbos dėstytojas galvojo, kad aš ir vaikinas iš Austrijos kalbame ta pačia kalba. Per paskaitą reikėjo išversti korėjietišką tekstą į savo gimtąją kalbą ir dėstytojas to vaikino klausė, ar jis suprato, ką pasakiau.
Gintarė Masiliūnaitė
EF, BA 3 kursas, Elf-13/2, studijavo Inha University (Pietų Korėja), 2015-2016 m. m. pavasario semestras
Komentarai
Rašyti komentarą