Rūta Andrulėnaitė sužinojo, kur yra Malaizija!

Sugalvojusi, kad noriu vykti studijuoti į užsienį su Erasmus+ mainais, tiesą pasakius, mąsčiau apie Daniją, Vokietiją, Ispaniją, kažkaip apsiribojau gerai žinomomis Europos šalimis, kol Užsienio ryšių direkcijoje nepasiūlė: „ Skriskit į Malaiziją! “. Pala... O kur ta Malaizija?

Esu nedaug kam žinomos specialybės - architektūros inžinerijos - studentė. Antro kurso pavasario semestrą kartu su grupioke išvykom studijuoti į Malaizijos technologijos universitetą (UTM), išsidėsčiusį dviejose vietose: sostinėje Kvala Lumpūre bei Skudai miestelyje Johor valstijoje. Kadangi turėjom vykti į universiteto dalį, esančią Skudai, o šis yra netoli Singapūro, nusprendėm skristi į Singapūrą ir iš jo autobusu nuvažiuoti iki Malaizijos. Dar prieš skrydį iškilo vizų problema – labai vėlavom jas gauti, nors skrydžio bilietus jau turėjom. Blogoji to pusė: turėjom jau atskridusios vizų laukti dvi savaites ir negalėjom įvažiuoti į Malaiziją, dėl ko vėlavom ir į studijas. Geroji pusė: per tas dvi savaites gavom progą pakeliauti po įspūdinga gamta ir modernia architektūra persipynusį miestą-valstybę Singapūrą. Jis vos dukart didesnis už Vilnių, bet tai visai kito lygio valstybė, kuri mane labiausiai sužavėjo. Taigi dar prieš studijas turėjom laiko susipažinti su tropiniu Pietryčių Azijos klimatu, visiškai kitokia kultūra, maistu ir priprasti prie laiko pasikeitimo. Pagaliau atvykus į Malaiziją iš pradžių buvo kiek nejauku dėl vietinių žmonių žvilgsnių (matyti Europiečius jiems buvo nedažnas reginys, o ir nebuvom mes prisidengusios rūbais tiek kiek malaizietės moterys) ir kažkaip baugiai atrodė nepažįstamos vietos ir žmonės, tačiau netrukus pamatėm, kad malaiziečiai yra be galo geranoriški, paslaugūs ir paprasti žmonės.

Apsigyvenom ne studentų bendrabučiuose, kadangi mainų studentams jie buvo žymiai brangesni, o taip pat nebuvo jokios virtuvės gamintis maistą, todėl kiek paieškojusios radom dviejų kambarių butą už tokią pačią kainą. Galbūt dėl to nepamatėm to tikro vietinių studentų gyvenimo, tačiau didžiąją dalį dienos vis tiek praleisdavom universiteto miestelyje, kuris talpina tiek UTM fakultetus, bendrabučius ir valgyklas, tiek stadioną, baseiną, žirgines, stirnų parką, ežerus ir upes bei daugybę sporto aikštelių. Pačiame miestelio centre stovi mečetė, iš kurios kasdien sklisdavo kvietimai į maldas, o tai sukurdavo labai kitokią atmosferą nei mums buvo įprasta. Po didžiulę universiteto teritoriją važinėja keli nemokami autobusai, tačiau už universiteto miestelio ribų ir visame Johor viešasis transportas nėra gerai išplėtotas, todėl dažniausiai naudojomės uberio atitikmeniu Malaizijoje - "GrabCar". Labai pigiai ir skaniai valgydavom universiteto miestelio valgyklose, kur išmokom prieš užsisakant pasakyti "tak nak pedas" (nenoriu aštriai), o nepasakius teko pratintis prie aštraus maisto, prie kurio galiausiai ir pripratom ir kurį pamėgom. Taip pat įvairiose kavinėse išragavom kinų, malaiziečių, indų, japonų patiekalus. Apskritai, Malaizijoje gyvena daug kitų tautybių žmonių, todėl būdamos vienoje šalyje galėjom pamatyti skirtingų Azijos šalių kultūras.

Kadangi UTM universitetas orientuojasi į tarptautiškumą, visos paskaitos vyko ar bent turėjo vykti anglų kalba, nes kartais, jei visoje grupėje buvo vien tik vietiniai studentai, dėstytojai kalbėjo malajų kalba. Mums dėl to problemų nekilo, dėstytojai atsižvelgė į mus su grupioke ir stengėsi dėstyti angliškai. Nesunku buvo pramokti ir malajų kalbos, kuri man pasirodė labai smagi. Tačiau studijoms skyrėm daugiau laiko nei tikėjomės. Darbų ir atsiskaitymų turėjom tikrai ne mažiau nei VGTU, todėl pakeliauti spėjom tik prieš studijas, per laisvą studijų savaitę ir po visų egzaminų. Dėl to šiek tiek gaila, nes nebuvo laiko labiau ištyrinėti pačios Malaizijos, kurioje įspūdingų vaizdų netrūksta.

Vietiniai studentai ir apskritai malaiziečiai, kaip pastebėjom, labai drovisi bendrauti su europiečiais, nes bijo, kad jų anglų kalba nėra pakankamai gera ir iš jų juoksis. Dėl to ir grupiokai drovėjosi su mumis bendrauti ir dažnai reikėdavo pirmoms juos užsikalbinti, bet, iš tikrųjų, vietiniai žmonės labai draugiški. Taip pat susipažinom ir su kitais mainų studentais iš įvairiausių pasaulio vietų. Nesunku būdavo surinkti pilną komandą tinklinio žaidimui ar su grupele naujai sutiktų draugų nueiti kartu pavalgyti į vietinį restoraną. Žmones Malaizijoje geriausiai apibūdintų žodis "chill". Visi, atrodo, tokie ramūs, niekur neskubantys ir taikūs, nors malaiziečiai yra ganėtinai suvaržyti savo religijos. Iš tikrųjų, būdama Pietryčių Azijoje pajutau didelį atotrūkį nuo skubančio Europietiško gyvenimo ritmo, pajutau tam tikrą laisvę ir paprastesnį gyvenimą. Nesinorėjo viso to palikti ir labai norisi ten sugrįžti. Taigi, jei kas galvosit vykti su Erasmus+ kur nors į Aziją, tikrai nepasigailėsit. Malaizija also can.

Rūta Andrulėnaitė

SF, BA 2, Universiti Teknologi Malaysia (Malaizija), 2016 - 2017 m.m. P.S.