Stažuotė Kanadoje ir ilgai išliekantys prisiminimai [Polytechnique Montreal]

Skaitykite AIF Doktorantės Simonos pasakojimą apie įspūdžius ir įgytą patirtį Kanadoje! 

Būdama antro kurso doktorantė išvykau stažuotis į Kanadą. 4 mėnesius gyvenau ir mokiausi Polytechnique Montreal universitete, Monrealyje.

Viskas prasidėjo ypač sklandžiai. Nuėjau į Užsienio ryšių direkciją pasiteirauti apie stažuočių galimybes, buvau supažindinta su nauja galimybe vykti į Polytechnique Montreal, susižinojau viską, ką tik galiu internete, apie universitetą, jo padalinius, profesorius, dirbančius mano srityje, jų rašomus straipsnius ir t.t. Atsirinkau kelis profesorius, į kuriuos norėčiau kreiptis, ir po savaitės jau išsiunčiau jiems laiškus. Labai maloniai nustebau, nes jau po 12 minučių gavau pirmą teigiamą atsakymą! Labai tikėtina, kad tai buvo rekordas.

Praėjus 2,5 mėn. nuo pirmojo apsilankymo Užsienio ryšių direkcijoje jau buvau Kanadoje. Tiesa, po apendicito operacijos ir po bankrutavusių oro linijų atšauktų skrydžių. Atvykti vėlavau viena diena, nes teko pirkti naujus lėktuvo bilietus likus vos trims dienoms iki skrydžio. Iš oro uosto vykau į internetu susirastą nuomojamą kambarį, iš kurio, dėl tragiškų gyvenimo sąlygų teko išsikraustyti po dviejų dienų. Čia reiktų paminėti, kad universitetas nesuteikia bendrabučių. Juos galima nuomotis, tačiau kainos labai didelės palyginus su kainomis gyvenant nuomojamuose butuose su kitais žmonėmis. Pažįstamų Monrealyje neturėjau, o ir anksčiau vykusių studentų nebuvo, kurie galėtų patarti. Aš buvau pirmoji VGTU atstovė Polytechnique Montreal.

Pirmiausia susipažinau su savo stažuotės vadovu, kuris yra ne tik profesorius, bet ir yra Įmonių tinklų, logistikos ir transporto tarp-universitetinių tyrimų centro (CIRRELT) direktorius. Galbūt su juo nesusitikdavome kiekvieną savaitę, nes jis buvo užimtas, bet nuolat bendraudavome e. laiškais. Jis sekdavo mano progresą ir prireikus konsultuodavo.  Jau pirmo susitikimo metu jis pasiūlė man sudalyvauti 3-ose konferencijose, kurias pažadėjo finansuoti! Turbūt nesitikėjau, kad mane taip maloniai priims ir be galo rūpinsis, kad stažuotės metu išnaudočiau visas galimybes. Vadovas taip pat mane supažindino su mano srities atstovais iš universiteto ir už jo ribų, padėjo susiorganizuoti susitikimus su jais.

Tiek Polytechnique Montreal profesoriai, tiek studentai yra labai malonūs, linkę padėti, dalintis žiniomis. Neretai atvykę studentai organizuoja bendrus susitikimus su stažuotės vadovais ir vadovais iš jų institucijų nuotoliniu būdu.

Universitetas įsikūręs ant kalno, nuo kurio atsiveria gražus vaizdas. Monrealis – antras pagal dydį Kanados miestas, įsikūręs prie Šv. Lauryno upės. Tai daugiakultūris ir daugiatautis miestas. Čia vyksta įvairūs renginiai, o atšilus orams rengiami netradiciniai festivaliai lauke. Nors atvykau stažuotis balandžio mėnesį ir tikėjausi pavasario, dar kelias savaites nesitraukė žiema. Oras šilti pradėjo gana greitai, galima sakyti, iškart prasidėjo vasara. Kadangi Kvebeko provincijoje žiema būna šalta ir ilga, vos atšilus gyventojai tarsi atgyja ir leidžia labai daug laiko gatvėse ir parkuose. Parkų Monrealyje yra labai daug. Kai kuriuose iš jų yra viešieji baseinai, kur karštomis vasaros dienomis miestiečiai priimami ilsėtis ir maudytis nemokamai. Po ilgos žiemos atsiradęs begalinis noras praleisti laiką lauke veda ne tik į parkus, bet ir tiesiog ant gatvės įsikūrusias kavines ir barus. Miestas jiems leidžia įsikurti automobilių stovėjimo vietose.  Automobiliai nėra labai populiarūs, nes viešojo transporto sistema yra gerai išvystyta, labai daug miestiečių važiuoja dviračiais. Žmonės čia tikrai aktyvūs. Gyventojai taip pat labai mandagūs. Vienas pavyzdžių – autobuso laukimas stotelėje. Kiekvienas atėjęs stoja į eilę, kad autobusui atvažiavus be grūsties suliptų į transporto priemonę. Visi įlipantys pasisveikina su vairuotoju, o išlipantys neretai padėkoja ir palinki geros dienos.

Taip pat reiktų paminėti, kad Kvebekas yra prancūzakalbė Kanados provincija. Nors žmonės puikiai kalba anglų kalba, jie visi myli, didžiuojasi ir stengiasi išsaugoti savo šaknis, kalbą ir tradicijas, todėl labai praverstų nors šiek tiek mokėti prancūzų kalbą.

Stažuotės metu pavyko pakeliauti. Kvebeke darbuotojai gauna labai mažai metinių atostogų, tačiau turi nemažai šventinių nedarbo dienų, kurios pailgina savaitgalį. Tokie savaitgaliai labai palankūs keliauti. Aplankiau Torontą, Kvebeko miestą, Šerbruką, aplinkinius mažesnius miestelius, nacionalinius parkus ir t.t. Susiradau draugų iš kitų pasaulio šalių, netikėtai susipažinau su Kanados lietuviais, dalyvavau festivaliuose, o karštais vasaros savaitgaliais važiuodavau į kanadiečių-lietuvių draugų kaimą prie ežero.

Labai džiaugiuosi, kad jokios kliūtys nesutrukdė išvykai. Net jei iš pažiūros atsitiko kažkas negero ar nepalankaus, niekada negali žinoti, ką gero tai gali atnešti. Atradau nuostabių žmonių, kuriuos pasididžiuodama galiu vadinti savo draugais, labiau pasitikiu savo jėgomis, įsitikinau, kad tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kelionės metu pažinau ne tik pasaulį, bet ir pačią save, paaugau. Kad ir kaip visa tai būtų svarbu, dar labiau džiaugiuosi dėl patirties, įgytos dirbant su Polytechnique Montreal mokslininkais. Tai svarbu ne tik doktorantūros studijoms, bet ir karjerai pabaigus jas. Galiu patikinti, kad gyvenimo aprašymas daug geriau atrodys jame pažymėjus stažuotę į kitą šalį. Bendradarbiavimas su kitų šalių ekspertais stažuotės metu gali būti svarbiau nei ilgesnė darbo patirtis.

Labai svarbu vykstant stažuotis –  žinoti, kad tai nėra atostogos ir vykstama dirbti tinkamai atstovaujant VGTU. Tam turi būti pasirengęs ne tik doktorantas, bet ir jo vadovas. Uoliai dirbant gali pavykti užmegztas pažintis palaikyti ir ateityje. Net praėjus beveik metams po stažuotės aš vis dar bendradarbiauju su buvusiu vadovu Kanadoje.

Vienu žodžiu apie stažuotę – verta. Važiuokite, daug ko išmoksite. (Nors reikėtų pridurti, kad keliaujant ilgam laikui toli nuo namų reikia būti pasiruošus viskam ir būti gana stipriam psichologiškai.)