Vincas Žičkus (MF): „Dėstytojai kalbėjo C1 lygiu“

 Studijos vidurio Vokietijoje

Bendra patirtis

                    Į Šmalkaldeną išvažiavau nusiteikęs artimai susipažinti su vokiška kultūra, studijų tvarka ir patobulinti savo kalbėjimo vokiškai įgūdžius. Trumpai tariant, visa tai įvykdžiau ir likau labai patenkintas. Vykstantiems svarbu nusiteikti, kad gali iškilti nesklandumų. Mano atveju, parsivežiau viena akademinę skolą tarp aukštų įvertinimų 25 kreditų apimties kurse. Dėl „neįvardinto“ dėstytojo subjektyvaus vertinimo. Tai neturėtų atbaidyti nuo studijų užsienyje. Pirmyn! 

Nesklandumai

                Šmalkaldeno taikomųjų mokslų universitete (vok. „Fachhochschule Schmalkalden“, ang. „Schmalkalden University of Applies Sciences“, toliau – SUAS) studijavau 2021-2022 m. m. pavasario semestre. Laikotarpio pradžioje buvo šiokių tokių nesklandumų. Vienas iš mano pasirinktų kursų buvo atšauktas, tad jį teko pakeisti dviem mažesniais. Pabaigoje – vėl nesklandumai. Vieno iš mano pasirinktų kursų, kurį sėkmingai studijavau, buvo magistro lygio. Dėl to SUAS elektroninė sistema neleido man registruotis į jo egzaminą. Tai išsprendžiau parašydamas universiteto administracijai – jie sėkmingai mane užregistravo.

Dėstytojai

                    Mokytis buvo lengva, nes dėstytojai labai efektyviai išnaudojo paskaitų laiką ir visada studentams padėdavo individualiai. Čia itin svarbu paminėti ir tai, kad visi, be išimties, dėstytojai, kurie dėstė anglų kalba, kalbėjo ir rašė visiškai sklandžiai (mano spėjimu) ne žemesniu kaip C1 lygiu. Mane tai nustebino, tad poros savo mėgstamiausių dėstytojų paklausiau, kaip čia taip yra. Profesorės ponios Claudia Beugel atsakymas buvo maždaug toks: „Aš manau, kad anglų kalbos, t.y. pagrindinės Vakarų pasaulio tarpautinės kalbos mokėjimas yra tai, kas leidžia mums tobulėti savo srityse tiek renkant informacija, tiek dalyvaujant įvairiausiuose tarpautiniuose renginiuose, tiek palaikant ryšius su užsienio specialistais. Todėl kiekvienas save gerbiantis mokslininkas turėtų stengtis šią kalbą gerai mokėti.“ Ši citata, sakyčiau, gerai apibūdina visą dėstytojų nusiteikimą, kurį man teko matyti Šmalkaldene. Žodžiu, „vokiška kokybė“.

                    Norėčiau pminėti du dėstytojus, kurie man paliko labai gerą įspūdį kaip pedagogai ir padėjo prisitaikyti gyvenimui Šmalkaldene atsakydami į gyvenimiškus klausimus - ponas/Herr Carsten Roppel ir ponia/Frau Claudia Beugel.

Atsiskaitymai

                Kalbant apie egzaminus, SUAS studentai gali laisvai rinktis tiek kursus, tiek, atskirai, egzaminus. Kitaip tariant, galima mokytis tai, ką nori ir kiek nori, tačiau kreditai skaičiuojami tik už išlaikytus egzaminus. Tarpinių atsiskaitymų nebuvo: pažymiai visur buvo rašomi tik už vieną didelį egzaminą semestro pabaigoje. Tai problemų nesukėlė, nes visi universiteto dėstytojai, išskyrus vieną (mandagumo sumetimais vardo neminėsiu), pasižymėjo vokišku punktualumu, mandagumu ir profesionalumu tiek savo mokslo srityse, tiek pedagogikoje. 

Laisvalaikis 

                SUAS suteikė įvairių galimybių užsiimti laisvalaiko veikla. Linksmi pavyzdžiai: 

• Grilius, nuomojamas studentams tiesiog universiteto teritorijoje. Mat pastatų komplekso vidury buvo nemažas, gražiai žaliuojantis parkas. 

• Per dešimt metrų nuo auditorijų korpuso įrengtas (studentų atstovybės prižiūrimas) baras-diskoteka. Bare studentų atstovybė kiekvieną antradienio naktį organizuoja vakarėlius. 

• Kadangi pats esu intravertas ir tokio pobūždio užsiėmimai tikrai ne man, aš nusprendžiau pats organizuoti veiklą – rengiau žygius po kalvotą vidurio Vokietijos apylinkę. 

• SUAS suteikia studentams nemokamus šokių ir bokso užsiėmimus netoliese esančiame sporto klube.

Praktiniai patarimai vykstantiems

                Štai sąrašėlis, kurį siūlyčiau visiems išvykstantiems studentams su Erasmus+ pasitikrinti: 

• Į bagažą įsidėkite visus reikmenis (įskaitant maistą) išgyventi pirmai dienai, net indus. Minimaliai: šaukštą, dubenėlį, truputį paruošto ar ilgai negendančio maisto, higienos reikmenis. Visą tai galima nusipirkti vietoje, tačiau pirma diena bus daug lengvesnė, jei būsite pasiruošę. 

• Įsitikinkite, kad turite galiojantį pasą arba ID kortelę ir vizą (žiūrint, kur vykstate). Šiuos dokumentus pradėkite tvarkyti kuo anksčiau. Sutikau kelis žmones, kurie į semestrą vėlavo pusantro mėnesio, nes nespėjo gimtosiose valstybėse atsiimti vizų. 

• Pagalvokite apie asmens sveikatos draudimą. Europos Sąjungoje yra privaloma ES sveikatos kortelė. jei turite privačiam draudimui lėšų – tai gali išgelbėti nuo finansinės katastrofos. Ypač svarbu, jei vykstate už ES ribų. 

• Detaliai pasidomėkite apie viešojo transporto (autobusų, tramvajų, traukinių ir t. t.) veikimą jūsų būsimoje studijų vietoje. 

• Išnagrinėkite būsimosios gyvenamosios teritorijos planą. Įsidėmėkite bent porą svarbiausių gatvių pavadinimų. Tai padės orentuotis, jei neturėsite interneto prieigos ar pakrauto telefono/GPS. Vidurio Vokietijoje mobiliojo interneto ryšys daug kur yra labai prastas arba iš vis neegzistuoja. 

• Jei turite platų kursų pasirinkimą, prieš rinkdamiesi būtinai detaliai perskaitykite jų sudėtį. 

Dienoraštis

                    Šiame skyriuje pateikiu kelis įrašus iš dienoraščio. Jie aprašo mano gyvenimą Vokietijoje ir turi daug vaizdinės medžiagos. 

2022-03-31 07:44

                  

                Į Šmalkaldeną atvykau apytiksliai 04:30 Vokietijos laiku – trimis valandomis per anksti. 07:30 darbą pradeda ponia Eileen Schatt, kuri man turėjo perduoti bendrabučio kambario raktą. Tada nemaloniai lijo.

               Neturėdamas ką veikti, nusprendčiau patyrinėti aplinką. Apvaikščiojęs universiteto teritoriją, nukeliavęs iki bendrabučio ir atgal, grįžau į mokymo įstaigos pagrindinį kiemą. Prisėdau palaukti prie vieno iš uždarytos valgyklos lauko stalelių, mat jis buvo po stogu, o lietus buvo įsismarkavęs. Lietui truputį aprimus sugalvojau patikrinti, ar galima įeiti į biblioteką. Joje degė šviesa. Negalima. 

            Grįždamas prie staliuko, sutikau per universiteto kiemą einantį apsaugos darbuotoją. Su juo paplepėjau (gestais ir mano laužyta vokiečių kalba). Šis mane nuvedė į vieną iš ofisų, parodyti jų darbo laiką. Aš jį žinojau, tačiau nesugalvojau, kaip tai pasakyti. Po to apsauginis man atrakino anksčiau minėtos valgyklos duris. Žodžiais „vielen Dank, schön Tag!” palydėjau savo pirmąjį sutiktą žmogų šiame miestelyje ir iki 07:25 laukiau šiltai. 

               Atsiėmęs raktą tuo pačiu gavau dar porą maišų. Viename iš jų buvo patalynė, kitame – truputis maisto ir dovana nuo universiteto: makaronai, „duoniukai“, truputis braškių uogienės, pora batonėlių. 

              Apsikarstęs daiktais, nupėdinau iki bendrabučio, esančio už nepilno kilometro, ir supratau, kad pastarasis neturi lifto. Mano kambarys – šeštame aukšte. Po tokio sporto nebesinorėjo net miego, nepaisant to, kad per visą kelionę negalėjau sumerkti akių. Buvau badomas alkūnėmis ir nepiktybiškai terorizuojamas piktybišku knarkimu. 

               Įsikūręs kambaryje atlikau inventoriaus patikrą. Viskas vietoje, viskas veikia.

                Visą likusią dieną bėgiojau mieste ieškodamas, kur pigiausi indai (pasirodo, šių buto virtuvėje nebuvo). Nusipirkau „tikro“ maisto, tvarkiau popierizmus dėl bendrabučio ir interneto prieigos. Kalbant apie popierizmą, viskas, ką universitetas daro, tvarkoma per kitas kompanijas. Net bendrabučiai, kurių vienas stovi vidury universiteto teritorijos, priklauso atskirai ir nepriklausomai įmonei.

        Vėliau laukia daugiau „prekinimosi“ ir dokumentų tvarkymo. Su viena Vokietijos viešųjų sveikatos draudimo kompanijų turiu universitetui įrodyti, kad esu apsidraudęs Lietuvoje. Kol šito nepadarysiu, negalėsiu naudotis bendrabučio skalbimo mašinomis.

Pro bendrabučio langą matosi kalvos, po kurias norėčiau artimiausiu metu pakopinėti

Dar nedirbančioje valgykloje

Mano kambarys 

2022-04-03 (sekmadienis) 09:03

Pirmas savaitgalis Vokietijoje. Studijos dar neprasidėjo. Bendrabutyje jau įsikūriau. Popierizmai lyg ir sutvarkyti. Dabar lieka geriau susipažinti su universitetu ir laukti, kol galėsiu atsiimti „Thoska“ kortelę. „Thoska“ kortelė naudojama kaip daugiafunkcinis raktas ir elektroninė piniginė: maisto įsigyjimui valgykloje, skalbimo mašinoms, transportui, bibliotekoje, auditorijose ir t. t. Norint ją gauti, reikia užbaigti visus biurokratinius reikalus, susijusius su įstojimu į universitetą...

Kol dar neprasidėjo studijos, skaitau, tyliai groju, mokausi vokiečių kalbos, maisto ruošimo pagrindų. Kol kas po miškus dar nevaikštinėju, nors labai noriu. 

Kalbant apie maistą, kaip ir buvau įspėtas, nieko panašaus į lietuvišką juodą duoną iki šiol neradau. Visas parduotuvių asortimentas labai skiriasi. Kol kas perku tik pažįstamus, paprastus produktus. Kadangi šiandien sekmadienis, išvaliau kambarį. Dulkių siurblio nėra, tad naudojau šluotą ir skudurą.

Vakar, šeštadienį, vyko trumpas užsienio studentų susibūrimas. Gido vedami, pėsčiomis išnaršėme universiteto teritoriją ir apsilankėme Šmalkaldeno pilyje. Didžioji dalis šios pilies dar stovi, tad įmanoma iš terasų pamatyti per visą slėnį nusidriekusį miestelį ir už jo kyšančias kalvas. Paklausiau gido, ar aplink Šmalkaldeną yra oficialių ėjimo takelių. Sužinojau, kad tikrai yra. Net iki 130 km ilgio.

Iš Šmalkaldeno pilies kiemo

Universiteto kieme

2022-04-06 (trečiadienis) 16:39

            Trečia paskaitų diena. Šmalkaldeno universitete paskaitų grafikai priklauso nuo dėstytojų: kai kurie pradeda paskaitas antrą ar net trečią semestro savaitę. Universitetas palieka dėstytojams kursų paskaitų laiko derinimą, todėl daugelis jų nesutampa. Pora iš mano pasirinktų kursų persikloja laikais, o vienas iš vis kažkur pradingo.

 

        Vakar naktį pirmą sykį dalyvavau vakarėlyje. Manau, kad Lietuvoje tai būtų sveiku protu nesuvokiama, bet čia, pagrindinėje Šmalkaldeno universiteto aikštėje stovi mobilus alaus kioskas. Universitetas turi patalpas studentų šventėms – diskoteką, alaus ir koktelių barus – už trisdešimties žingsnių nuo auditorijų pastato. Kad ir kaip nuostabiai įrengtos patalpos, padariau išvadą, kad vakarėliai – ne man. Apsižiūrėjau, pamačiau petys-į-petį besigrūdančius ir/ar šokančius žmones ir visą likusį laiką (apie tris valandas) klube pražaidžiau stalo futbolą.

2022-04-08 (penktadienis) 21:29

 

Baigėsi pirmoji paskaitų savaitė. Tvarka kitokia nei VGTU. Vienas iš kursų yra tiesiog projektas, t. y. nėra jokio dėstymo. Gavome užduotį ir turime pateikti užbaigtą projektą (šiuo atveju interneto tinklalapį/aplikaciją) semestro pabaigoje. Kokie vertinimo kriterijai? Nežino net pats dėstytojas: „Gali bet kada keistis.“ Žodžiu, keista.
 
        Atrodo, kad galutinai pripratau prie gyvenimo bendrabutyje. Jaučiuosi jaukiai. Sužinojau, kas bus mano kambariokai. Vardų nepamenu, tačiau vienas iš Azerbaidžano, kitas – iš Tuniso. Didžioji dalis užsienio studentų yra iš islamo valstybių. Vienas kitas iš kitų kraštų. Yra ir rusų bei ukrainiečių.

Vaizdas iš Šmalkaldeno pilies terasos

Tai, kas vietiniams gyventojams yra rytinis pasivaikščiojimas, man – ekskursija 

Asbacho miestelis, galbūt bažnytkaimis. Nedidukas, jaukus. Šmalkaldeno šiaurės rytuose

Šmalkaldeno rytinė dalis nuo Hirschberg kalno

Žygeiviai – Erasmus+ studentai

Ant stačių šlaitų yra visko: gyvenamųjų namų, šiltnamių, stovėjimo aikštelių. Radau batutą, stovintį šalia skardžio krašto

                Mano gyvenimas Vokietijoje jau eina į pabaigą. Visi egzaminai išlaikyti, visi popieriai sutvarkyti, visos Šmalkaldeno apylinkės išvaikščiotos skersai ir išilgai. Neseniai nuvykau į Erfurtą (Tiuringijos, regiono, kuriame gyvenu, sostinę) bei Nienburgą, Ferdeną. Deja, nuotraukų iš tų miestų neturiu, nes ten grožėjausi architektūra, ieškojau parduotuvių arba tiesiog plepėjau (Nienburge ir Ferdene mane vedžiojo Liza – pažįstama vietinė). 

                    Planuodamas šias trumpas klajones po šiaurės Vokietijos miestelius sužinojau, kad kaip tik mėnesio pabaigoje daugelyje jų (tarp jų ir Šmalkaldene) vyks tradiciniai festivaliai ir mugės. Liza net pasisiūlė man aprodyti ir papsakoti apie šiuos renginius, mat pati kasmet juose dalyvauja. Liūdna, nes aš juose dalyvauti negalėsiu. Reikia grįžti i Lietuvą, kur manęs laukia neatidėliojami popierizmai universitete. Ech, gal kitąkart...

                    Keliavau „Deutsche Bahn“ (toliau - DB) traukiniais. Vokietija turi gerai išvystytą traukinių tinklą, kuris ir man paliko įspūdį. Čia traukiniai kursuoja maždaug kas valandą net į mažiausius miestelius ar kaimelius – dažniau nei autobusai Lietuvoje. Ir daug greičiau. Net vienvagoniai dyzeliniai traukiniai čia laksto automagistralių greičiais, o tarpmiestiniai – trigubai greičiau. Paprastaai tariant, visur galima patogiai ir greitai nusigauti traukiniu. Didelė dalis traukinių ir beveik visos stotys (ne stotelės) pritaikytos neįgaliesiems. 
                        
                        Na, bet kaip lazda turi du galus, taip ir DB turi savo prastąją pusę – traukiniai labai dažnai vėluoja. Kadangi bilietai perkami visam kelionės planui (pvz. nuo Šmalkaldeno iki Nienburgo į bilietą įskaityti keturi persėdimai), o ne kiekvienam traukiniui atskirai, labai nesunku pavėluoti į persėdimus. Man taip ir nutiko: kelionės laikas ir kaina išaugo apie 50 %, nes teko pirkti naują bilietą dviem traukiniams, kadangi praeitas vėlavo dvidešimčia minučių. Iš dalies problemą galima išspręsti perkant brangesnius dieninius bilietus. Tai leidžia specifiniame maršrute naudotis bet kuriais traukiniais visą kelionės dieną. Praleidus traukinį vakare, galima stotyje ar stotelėje užstrigti nakčiai. Naktiniai traukiniai kursuoja tik tarp didmiesčių.

Šįryt, atsisveikindamas su Vokietija, „pagavau“ neblogą Šmalkaldeno rytinės pusės, paskendusios rūke, nuotrauką. Čia gyventi buvo labai malonu. Su šypsena veide kraunu daiktus į lagaminą